Baltų Atlantida

  Bendras LDK paveldas
Taigi Lietuvą ir Ukrainą sieja gilūs bendro gyvenimo ir paveldo klodai, kuriuos tik pamažu pradedama pažinti. Tiek ukrainiečiui, tiek lietuviui bus nauja rasti XIV a. Susiformavusį „rusų miestą“ Vilniuje, apiue kurio ukrainietiškumą kol kas mena tik Konstantino Ostrogiškio graikų katalikų konfesijai atiduota Švč. Trejybės cerkvė (dabar vadinama ukrainiečių) , jo statytos cerkvės, iš jo vardo kildinamas Aušros Vartų pavadinimas, stačiatikių , vėliau graikų katalikų Kijevo metropolito katedra ir rezidencija.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Tiek ukrainiečiui, tiek lietuviui ne taip paprasta bus atrasti kalną Kijeve, ant kurio nuo XIV a. Pabaigos stovėjo 15-os bokštų „lietuvių pilis“ , kurios papėdėje išaugo naujasis Kijevas- Podilas, ir kuriam dar 1494 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras II Jogailaitis suteikė Magdeburgo teisę. Teks prisiminti Konstantiną Ostrogiškį, palaidotą Kijevo Pečorų lauroje, ten pat kaip mergaičių globėją garbinamą lietuvių kunigaikščių palikuonę Julijoną Alšeniškytę. O kur dar Liubartą, Vytautą ir Švytrygailą menanti Lucko pilis, kur Ostrogas, Kremenecis, Olyka, Klevanė? O kur dar Oleskos istorinių portretų galerija, kurią išsaugojęs ir išpuoselėjęs Borisas Voznickis ieško LDK laikų asmenybių portretų, kas taip aktualu LDK portretų tyrėjai menotyrininkei Marijai  Matušakaitei.
Istorinės teisybės vardan reikėtų pridurti, kad nors po Liublino unijos 1569 m. Ukrainos vaivadijos tapo pavaldžios nebe Vilniui, o Krokuvai (vėliau Varšuvai), tada susikūrusi valstybė buvo kompromiso rezultatas. Todėl jei Abiejų Tautų Respubliką nelaikysim vien lenkų valstybe- Lenkija, tai turėsime pripažinti, kad Ukraina ir Lietuva (žinoma, kartu ir Baltarusija, o nuo Liublino- ir su Lenkija) išgyveno dar du bendro gyvenimo šimtmečius, taigi vos ne pusę tūkstantmečio gyvenome greta ir kartu bendroje valstybėje. Ukrainoje Abiejų Tautų Respublika priešinosi ostmanų imperijai, LDK karvedžiai kartais vadovavo visai jungtinės valstybės kariuomenei, o 1621 m. Prie Chotyno, mūšyje su turkai, mirė garsusis karvedys Jonas Karolis Chodkevičius. Be to, Ukrainoje tevonijas turėję didikai buvo LDK pareigūnai ir po Liublino unijos, išliko LDK ir Ukrainos stačiatikių ryšiai (ypač tarp Vilniaus ir Lvovo stačiatikių brolijų), kurių ištakose galima įžvelgti net garsųjį Ivaną Fiodorovą, po LDK didžiojo etmono mecenato Grigaliaus Chodkevičiaus mirties persikėlusį iš Zabludovo pas Ostrogiškius į Ostrogą ir Lvovą.
Ir vis dėlto, nors po Liublino unijos Lietuvos ir Ukrainos keliai išsiskyrė, ryškėjo bendros problemos. Ukrainai taip ir nepavyko jungtinės valstybės paversti „Trijų Tautų Respublika“, nugalėjo lenkų ir lietuvių didikų egoizmas. Šiandien tai vertinama kaip viena didžiausių politinių klaidų, svariai prisidėjusių prie valstybės likimo. Ši klaida privedė prie kazokų desperacijos, nulėmusios, kad Kijevas tapo Rusios pasienio miestu. Tiesa , Lietuva išlaikė suverenumą Abiejų Tautų Respublikoje ir netgi įtvirtino valstybės dualizmą Gegužės 3-iosos konstitucijos 1791 m. Spalio 20 d. Pataisoje, tačiau ir jai iškilo Lenkijos kultūros ir lenkų kalbos dominavimo problema. Gal vėlesni tautiniai atgimimai, tiek lietuvių, tiek ukrainiečių, ir perdėm išpūtė šią problemą, tačiau būtent tada tiek Lvove, tiek Kaune susiklostė idėja, jog būtina išsivaduoti iš Varšuvos kultūrinės įtakos- antilenkiškumas tapo tautinių atgimimų bruožu (1910 m. Lietuviai net dėl Žalgirio mūšio minėjimo vyko tartis ne į Krokuvą, o į Lvovą pas M.Hruševskį). dažnai užtemdančiu svarbiausią problemą- Maskvą ir Sankt Petrburgą.

  Išcentriniai ir centralizaciniai procesai XV-XVI a.
Vytauto karūnacijos karaliumi projekto nesugebėjo įgyvendinti ir sosto paveldėtojas Švitrigaila (valdė 1430-1432 m.) Jis gynė Lietuvos suverenumą bet neturėdamas Vytauto politinio lankstumo nesugebėjo išvengti karo su Lenkija, todėl po perversmo galiausiai prarado ir didžiojo kunigaikščio sostą.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Šis perversmas suskaldė LDK į dvi tarpusavyje kovojančias stovyklas: Švitrigailą rėmė LDK rusėnų žemės ir Livonijos ordinas, o po perversmo į sostą sėdusį Žygimantą Kęstutaiti  (valdė 1432-1440 m.) , bei  etninė Lietuva ir Lenkija.
LDK pilietinis karas (kurio konfesinį pobūdį  dabartinai išpūtė senoji Rusijos istoriografija) baigėsi 1435 m. Pabaisko mūšiu , kurį Švitrigaila pralaimėjo. Tačiau LDK politinis elitas turėjo skaitytis su LDK rusėnų žemėse didžiulę įtaką turinčiu Švitrigaila. Šis iki gyvenimo pabaigos įsitvirtino Lucke, galima sakyti, atkūrė Voluinės kunigaikštiją, tiesa lojalią Vilniui ir į sostą sėdusiam Kazimierui Jogailaičiui (valdė 1440-1492 m.). Nors Švitrigaila kartais vertinamas prieštaringai, tačiau reikia pripažinti, kad į ukrainiečių  ir lietuvių istorinę atmintį jis įėjo kaip ryžtingas kovotojas su Lenkijos  pretenzijomis. Per  sumaištį, kilusią po Vytauto mirties, atgimė ir Kijevo kunigaikštija, kurią pradėjo valdyti Algirdo vaikaitis Olelka (1440-1454), o po jo- šio sūnus Simonas (1454-1470).
Pamažu Kazimieras grįžo prie Vytauto politikos : Voluinės kunigaikštija, su Vilniumi tvirčiau susaistyta Gedeminaičių  ir politinio elito žemėvaldos, po Švytrigailos  mirties nunyko, o Kijevo kunigaikštiją   1475 m.
Kazimieras panaikino- įkūrė vaivadiją. Dėl to 1480 m. įvyko Odelkaičių vadovaujamas maištas, tačiau ir vėl : juk čia dėl politinės įtakos maištavo tie patys Gedeminaičiai , o ne rusėnai ar Ukraina.
Nors 1453 m. žlugus Konstantinopoliui visuotinės bažnytinės unijos atsisakė didelė dalis stačiatikių pasaulio elito, Kazimieras ir vėlesni LDK valdovai neatsimetė. Bažnytinė unija buvo toliau įgyvendinama (tiesa , jau ne visuotiniu, o lokaliu LDK lygmeniu) ne tik metropolito- popiežiaus lygmeniu , bet netgi neformaliu valdovo
kaip aukščiausiojo Stačiatikių bažnyčios globėjo) ir antrąjį krikštą  priėmusių , tačiau graikiškąją liturgiją išlaikančių valdinių lygmeniu. Tik šitaip šiuolaikiniai istorikai aiškina, kaip stačiatikių diskriminacines normas apėjo rusėnų kilmės Chodkevičiai (Jonas Chodkevičius dar XV a. antrojoje pusėje tapo Kijevo vaivada) ir kaip jiems buvo leista Palenkės Supraslėje statyti garsiąją cerkvę. Atrodo, kad Chodkedvičiai  ir su jais susiję Sapiegos turėjo vilčių sukurti naują maldos namų, o gal ir Bažnyčios modelį- šventovę abiem liturgijoms, taigi bažnytinė unija realizuojama kur kas konkrečiau nei buvo numatyta Florencijoje. Šis projektas ypač išryškėjo LDK sunkmečiu, kai Maskvos valstybės spaudimas privedė prie didelių teritorinių praradimų. Tai vertė LDK valdovą Aleksandrą II Jogailaitį (valdė 1492-1506 m.) ieškoti i išeičių ir net vesti Maskvos kunigaikštytę Eleną. Bažnyčių unijos klausimas tuomet įgijo net tiesioginę asmeninę prasmę. Tačiau radikalus Chodkevičių ir Sapiegų unijos modelis nebuvo įgyvendintas (nugalėjo katalikų vyskupų egoizmas), tačiau Supraslė tapo svarbiu LDK „graikiškosios“ kultūros centru, o jo architektūros stilius- gotikos ir bizantiškosios tradicijos simbiozė- pradėjo diktuoti madas visai LDK. Jomis pasekė ir antrojo krikšto nepriėmęs, tačiau savarankiškos LDK stačiatikių metropolijos stiprintojas LDK didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis. Kaip žinoma, 1514 m. būtent jis vadovavo jungtinei LDK ir Lenkijos kariuomenei, sutriuškinusiai keleriopai didesnę Maskvos kariuomenę. Prieš pat mūšį Konstantinas Ostrogiškis išprašė iš valdovo Žygimanto Senojo ( valdė 1506-1548 m.) leisti, apeinant draudimus, ne tik atnaujinti stačiatikių katedrą Vilniuje, bet ir pastatyti dar dvi mūrines gotikines cerkves. LDK sostinė tapo ir tikra valstybės stačiatikių sostine, nors Kijevas toliau išlaikė savo simbolinę reikšmę, o valdovai teikė privilegijas ir Kijevo Šv.Sofijos soborui, ir Pečorų laurai.