Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...
/index.php/praeitis-is-arciau/173
Baltų menas
„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...
/index.php/kultura/527
Kryžiaus žygis prieš Pilėnus
„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...
/index.php/praeitis-is-arciau/236
Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai
Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...
/index.php/praeitis-is-arciau/270
Žmogus ir žvaigždės
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...
/index.php/atrologija/566
Kalvystės paslaptys
Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...
/index.php/kultura/302
Airėnų akmuo
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...
/index.php/salia-istorijos/214
Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...
/index.php/kultura/284
Piliakalnis Vilniaus centre
Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...
/index.php/kultura/275
Tyrimai Šventaragio slėnyje
Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...
Baltų menas
„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...
Kryžiaus žygis prieš Pilėnus
„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...
Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar
Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...
Žmogus ir žvaigždės
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...
Kalvystės paslaptys
Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...
Airėnų akmuo
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...
Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...
Piliakalnis Vilniaus centre
Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...
Tebunie taip:
Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų.
Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių…
Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius…
Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.
Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
Po 200 metų nebūties baigiama atkurti Lietuvos valstybės ir jos sostinės širdyje esanti šalies didžiųjų kunigaikščių rezidencija. Parodoje atskleidžiami svarbiausi šių „Lietuvos Pompėjų“ turtai. Pristatomi dažnai per stebuklą drėgname dirvožemyje išlikę, ilgiau negu du dešimtmečius kaupti ir kruopščiai restauruoti gausūs bei labai įvairūs archeologiniai radiniai.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Norint matyti video per Apple įrenginius - spausti paveiksliuką
Tai Lietuvos ir dažnai visos Europos kultūros paveldo kontekste unikalūs keramikos, akmens, medžio, odos, metalo, stiklo ir kiti dirbiniai, atspindintys senosios Lietuvos valstybės istoriją, jos valdovų aplinkos prabangą bei kasdienybę, dvaro įtaką miesto, šalies ir viso Vidurio Rytų bei Šiaurės Europos regiono raidai. Čia pristatomos ir išskirtinės Gotikos, Renesanso bei Baroko epochų Europos taikomosios ir vaizduojamosios dailės vertybės – baldai, gobelenai, žemėlapiai, grafikos kūriniai, Lietuvos valdovų ir didikų portretai, ginklai, šarvai, kitos lituanistinės relikvijos. Visa ekspozicija – daugiau kaip 1 000 archeologinių radinių ir istorinio interjero vertybių – atveria Lietuvos senojo paveldo lobius, taip pat liudija intensyvius Europos kultūros bei meno ryšius Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniuje klestėjimo laikais (XIII–XVII a.). Parodoje pristatomos vertybės ateityje taps Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų nuolatinių ekspozicijų pagrindu. Vilniaus Žemutinėje pilyje, taip pat ir vėlesnių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vietoje egzistavo įtvirtinta medinė gyvenvietė
XIII a. II p.–XIV a. I p. Dalis gyvenvietės virto pilimi, pastatyti pirmieji ikigotikiniai ir gotikiniai mūriniai pastatai, siejami su karaliaus Mindaugo arba pirmųjų Gediminaičių – didžiųjų kunigaikščių Vytenio ar Gedimino – vardais 1323 m. Didysis kunigaikštis Gediminas sudarė sutartis ir rašė laiškus tikriausiai Vilniaus Aukštutinėje pilyje XIV a. Vilniaus Žemutinė pilis buvo apjuosta mūriniais gynybiniais įtvirtinimais su bokštais 1386–1387 m. Vilniaus pilyse ilgesniam laikui apsistojo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila, ėmęsis Lietuvos krikšto ir Vilniaus vyskupijos steigimo bei katedros statybos 1390 m. Vokiečių ordino žygyje į Vilnių bei sunaikinant Kreivąją pilį dalyvavo ir Derbio grafas Henrikas Bolingbrokas (Henry Bolingbrok), vėliau tapęs Anglijos karaliumi Henriku IV, ir Lietuvos sosto siekęs Vytautas 1402 m. Vokiečių ordino kariuomenė paskutinį kartą nesėkmingai bandė pulti Vilniaus pilis, žygyje dalyvavo ir Jogailos brolis Švitrigaila 1413 m. Didysis kunigaikštis Vytautas rezidavo Žemutinėje pilyje 1413–1414 m. Vilniaus pilyse lankėsi ir jas aprašė Burgundijos hercogo Jono Bebaimio pasiuntinys Žiliberas de Lanua (Ghillebert de Lannoy) 1430 m. Remiamas Romos karaliaus, vėlesnio imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgo (Sigismund von Luxemburg), Vytautas Didysis Vilniuje planavo karūnuotis Lietuvos karaliumi 1432 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pakeltas Žygimantas Kęstutaitis, Vytauto Didžiojo brolis 1440 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pakeltas Kazimieras Jogailaitis, Jogailos sūnus 1455–1468 m. Vilniaus pilyse lankėsi ir gyveno Kazimiero Jogailaičio žmona Elžbieta Habsburgaitė, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, Čekijos ir Vengrijos karaliaus Albrechto II duktė, vadinta „karalių motina“ 1492 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pakeltas Aleksandras Jogailaitis, Kazimiero Jogailaičio sūnus 1494 m. Vilniuje lankėsi didžioji Maskvos pasiuntinybė ir derėjosi dėl Maskvos didžiojo kunigaikščio dukters jungtuvių su Aleksandru Jogailaičiu 1495 m. Įvyko Aleksandro Jogailaičio ir Elenos, Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukters, jungtuvių ceremonija XV a. pab.–XVI a. pr. Aleksandras Jogailaitis pagrindinę savo rezidenciją iš Aukštutinės pilies greičiausiai perkėlė į Žemutinę, čia pastatydamas vėlyvosios gotikos rūmus 1502 m. Buvo priimtas Aleksandro Jogailaičio brolio, Vengrijos ir Čekijos karaliaus Vladislovo Jogailaičio pasiuntinys Zigmantas Zantajus (Sigismund Zanthay) 1506 m. Žemutinės pilies rūmuose mirė ir buvo pašarvotas Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis (palaidotas Vilniaus katedroje), jo įpėdiniu buvo išrinktas ir didžiuoju kunigaikščiu pakeltas mirusio valdovo jaunesnysis brolis Žygimantas Senasis 1513 m. Gaisras sunaikino Vilniaus Žemutinę pilį ir joje buvusią Lietuvos valdovo rezidenciją 1517 m. Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Maksimilijono I pasiuntinys Zigmantas Herberšteinas (Sigismund von Herberstein) susitarė dėl Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos, Milano kunigaikščio Džianio Galeaco Sforcos (Gian Galeazzo Sforza) dukters, jungtuvių 1520–1530 m. Žygimantas Senasis po gaisro perstatė ir išplėtė Žemutinės pilies rezidenciją, pradėdamas statyti modernius renesansinius rūmus
Bendras LDK paveldas Taigi Lietuvą ir Ukrainą sieja gilūs bendro gyvenimo ir paveldo klodai, kuriuos tik pamažu pradedama pažinti. Tiek ukrainiečiui, tiek lietuviui bus nauja rasti XIV a. Susiformavusį „rusų miestą“ Vilniuje, apiue kurio ukrainietiškumą kol kas mena tik Konstantino Ostrogiškio graikų katalikų konfesijai atiduota Švč. Trejybės cerkvė (dabar vadinama ukrainiečių) , jo statytos cerkvės, iš jo vardo kildinamas Aušros Vartų pavadinimas, stačiatikių , vėliau graikų katalikų Kijevo metropolito katedra ir rezidencija.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Tiek ukrainiečiui, tiek lietuviui ne taip paprasta bus atrasti kalną Kijeve, ant kurio nuo XIV a. Pabaigos stovėjo 15-os bokštų „lietuvių pilis“ , kurios papėdėje išaugo naujasis Kijevas- Podilas, ir kuriam dar 1494 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras II Jogailaitis suteikė Magdeburgo teisę. Teks prisiminti Konstantiną Ostrogiškį, palaidotą Kijevo Pečorų lauroje, ten pat kaip mergaičių globėją garbinamą lietuvių kunigaikščių palikuonę Julijoną Alšeniškytę. O kur dar Liubartą, Vytautą ir Švytrygailą menanti Lucko pilis, kur Ostrogas, Kremenecis, Olyka, Klevanė? O kur dar Oleskos istorinių portretų galerija, kurią išsaugojęs ir išpuoselėjęs Borisas Voznickis ieško LDK laikų asmenybių portretų, kas taip aktualu LDK portretų tyrėjai menotyrininkei Marijai Matušakaitei. Istorinės teisybės vardan reikėtų pridurti, kad nors po Liublino unijos 1569 m. Ukrainos vaivadijos tapo pavaldžios nebe Vilniui, o Krokuvai (vėliau Varšuvai), tada susikūrusi valstybė buvo kompromiso rezultatas. Todėl jei Abiejų Tautų Respubliką nelaikysim vien lenkų valstybe- Lenkija, tai turėsime pripažinti, kad Ukraina ir Lietuva (žinoma, kartu ir Baltarusija, o nuo Liublino- ir su Lenkija) išgyveno dar du bendro gyvenimo šimtmečius, taigi vos ne pusę tūkstantmečio gyvenome greta ir kartu bendroje valstybėje. Ukrainoje Abiejų Tautų Respublika priešinosi ostmanų imperijai, LDK karvedžiai kartais vadovavo visai jungtinės valstybės kariuomenei, o 1621 m. Prie Chotyno, mūšyje su turkai, mirė garsusis karvedys Jonas Karolis Chodkevičius. Be to, Ukrainoje tevonijas turėję didikai buvo LDK pareigūnai ir po Liublino unijos, išliko LDK ir Ukrainos stačiatikių ryšiai (ypač tarp Vilniaus ir Lvovo stačiatikių brolijų), kurių ištakose galima įžvelgti net garsųjį Ivaną Fiodorovą, po LDK didžiojo etmono mecenato Grigaliaus Chodkevičiaus mirties persikėlusį iš Zabludovo pas Ostrogiškius į Ostrogą ir Lvovą. Ir vis dėlto, nors po Liublino unijos Lietuvos ir Ukrainos keliai išsiskyrė, ryškėjo bendros problemos. Ukrainai taip ir nepavyko jungtinės valstybės paversti „Trijų Tautų Respublika“, nugalėjo lenkų ir lietuvių didikų egoizmas. Šiandien tai vertinama kaip viena didžiausių politinių klaidų, svariai prisidėjusių prie valstybės likimo. Ši klaida privedė prie kazokų desperacijos, nulėmusios, kad Kijevas tapo Rusios pasienio miestu. Tiesa , Lietuva išlaikė suverenumą Abiejų Tautų Respublikoje ir netgi įtvirtino valstybės dualizmą Gegužės 3-iosos konstitucijos 1791 m. Spalio 20 d. Pataisoje, tačiau ir jai iškilo Lenkijos kultūros ir lenkų kalbos dominavimo problema. Gal vėlesni tautiniai atgimimai, tiek lietuvių, tiek ukrainiečių, ir perdėm išpūtė šią problemą, tačiau būtent tada tiek Lvove, tiek Kaune susiklostė idėja, jog būtina išsivaduoti iš Varšuvos kultūrinės įtakos- antilenkiškumas tapo tautinių atgimimų bruožu (1910 m. Lietuviai net dėl Žalgirio mūšio minėjimo vyko tartis ne į Krokuvą, o į Lvovą pas M.Hruševskį). dažnai užtemdančiu svarbiausią problemą- Maskvą ir Sankt Petrburgą.
Išcentriniai ir centralizaciniai procesai XV-XVI a. Vytauto karūnacijos karaliumi projekto nesugebėjo įgyvendinti ir sosto paveldėtojas Švitrigaila (valdė 1430-1432 m.) Jis gynė Lietuvos suverenumą bet neturėdamas Vytauto politinio lankstumo nesugebėjo išvengti karo su Lenkija, todėl po perversmo galiausiai prarado ir didžiojo kunigaikščio sostą.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Šis perversmas suskaldė LDK į dvi tarpusavyje kovojančias stovyklas: Švitrigailą rėmė LDK rusėnų žemės ir Livonijos ordinas, o po perversmo į sostą sėdusį Žygimantą Kęstutaiti (valdė 1432-1440 m.) , bei etninė Lietuva ir Lenkija. LDK pilietinis karas (kurio konfesinį pobūdį dabartinai išpūtė senoji Rusijos istoriografija) baigėsi 1435 m. Pabaisko mūšiu , kurį Švitrigaila pralaimėjo. Tačiau LDK politinis elitas turėjo skaitytis su LDK rusėnų žemėse didžiulę įtaką turinčiu Švitrigaila. Šis iki gyvenimo pabaigos įsitvirtino Lucke, galima sakyti, atkūrė Voluinės kunigaikštiją, tiesa lojalią Vilniui ir į sostą sėdusiam Kazimierui Jogailaičiui (valdė 1440-1492 m.). Nors Švitrigaila kartais vertinamas prieštaringai, tačiau reikia pripažinti, kad į ukrainiečių ir lietuvių istorinę atmintį jis įėjo kaip ryžtingas kovotojas su Lenkijos pretenzijomis. Per sumaištį, kilusią po Vytauto mirties, atgimė ir Kijevo kunigaikštija, kurią pradėjo valdyti Algirdo vaikaitis Olelka (1440-1454), o po jo- šio sūnus Simonas (1454-1470). Pamažu Kazimieras grįžo prie Vytauto politikos : Voluinės kunigaikštija, su Vilniumi tvirčiau susaistyta Gedeminaičių ir politinio elito žemėvaldos, po Švytrigailos mirties nunyko, o Kijevo kunigaikštiją 1475 m. Kazimieras panaikino- įkūrė vaivadiją. Dėl to 1480 m. įvyko Odelkaičių vadovaujamas maištas, tačiau ir vėl : juk čia dėl politinės įtakos maištavo tie patys Gedeminaičiai , o ne rusėnai ar Ukraina. Nors 1453 m. žlugus Konstantinopoliui visuotinės bažnytinės unijos atsisakė didelė dalis stačiatikių pasaulio elito, Kazimieras ir vėlesni LDK valdovai neatsimetė. Bažnytinė unija buvo toliau įgyvendinama (tiesa , jau ne visuotiniu, o lokaliu LDK lygmeniu) ne tik metropolito- popiežiaus lygmeniu , bet netgi neformaliu valdovo kaip aukščiausiojo Stačiatikių bažnyčios globėjo) ir antrąjį krikštą priėmusių , tačiau graikiškąją liturgiją išlaikančių valdinių lygmeniu. Tik šitaip šiuolaikiniai istorikai aiškina, kaip stačiatikių diskriminacines normas apėjo rusėnų kilmės Chodkevičiai (Jonas Chodkevičius dar XV a. antrojoje pusėje tapo Kijevo vaivada) ir kaip jiems buvo leista Palenkės Supraslėje statyti garsiąją cerkvę. Atrodo, kad Chodkedvičiai ir su jais susiję Sapiegos turėjo vilčių sukurti naują maldos namų, o gal ir Bažnyčios modelį- šventovę abiem liturgijoms, taigi bažnytinė unija realizuojama kur kas konkrečiau nei buvo numatyta Florencijoje. Šis projektas ypač išryškėjo LDK sunkmečiu, kai Maskvos valstybės spaudimas privedė prie didelių teritorinių praradimų. Tai vertė LDK valdovą Aleksandrą II Jogailaitį (valdė 1492-1506 m.) ieškoti i išeičių ir net vesti Maskvos kunigaikštytę Eleną. Bažnyčių unijos klausimas tuomet įgijo net tiesioginę asmeninę prasmę. Tačiau radikalus Chodkevičių ir Sapiegų unijos modelis nebuvo įgyvendintas (nugalėjo katalikų vyskupų egoizmas), tačiau Supraslė tapo svarbiu LDK „graikiškosios“ kultūros centru, o jo architektūros stilius- gotikos ir bizantiškosios tradicijos simbiozė- pradėjo diktuoti madas visai LDK. Jomis pasekė ir antrojo krikšto nepriėmęs, tačiau savarankiškos LDK stačiatikių metropolijos stiprintojas LDK didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis. Kaip žinoma, 1514 m. būtent jis vadovavo jungtinei LDK ir Lenkijos kariuomenei, sutriuškinusiai keleriopai didesnę Maskvos kariuomenę. Prieš pat mūšį Konstantinas Ostrogiškis išprašė iš valdovo Žygimanto Senojo ( valdė 1506-1548 m.) leisti, apeinant draudimus, ne tik atnaujinti stačiatikių katedrą Vilniuje, bet ir pastatyti dar dvi mūrines gotikines cerkves. LDK sostinė tapo ir tikra valstybės stačiatikių sostine, nors Kijevas toliau išlaikė savo simbolinę reikšmę, o valdovai teikė privilegijas ir Kijevo Šv.Sofijos soborui, ir Pečorų laurai.