Baltų Atlantida

 Lietuvos didžiosios kunigaikštystės susidarymas

       1179 m. kilo konfliktas tarp dviejų Kijevo kunigaikščių – Riuriko Rostislavičiaus ir Sviatoslavo Vsevolodovičiaus. Sviatoslavą parėmė daugelis Polocko kunigaikščių, išskyrus Drucko kunigaikštį Glebą Rogvolodovičių. 1180 m. prie Sviatoslavo brolio apgulto Drucko atvyko Polocko kariuomenė, kurios sudėtyje buvo ,,lyviai, ir lietuviai” (lietuvius, matyt, atvedė Lietuvos kunigaikštystės pasienį valdę knigaikščiai Andrius Volodšičius, Vasilka Briačislavičius ir Logoisko kunigaikštis Vseslavas). Taigi artimiausi Lietuvai kunigaikščiai, o taip pat ir lietuviai tuo metu dar klausė centrinės Polocko valdžios. Šiuo požiūriu iškalbingas lietuvių sugretinimas su lyviais. Pastarieji dar XIII a. pradžioje pripažino Polocko kunigaikščio valdžią ir mokėjo jam duoklę.

 Laidos anonsas:

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

       Visuose XII a. įvykiuose lietuviai pasirodo kaip gana silpna jėga. Jie niekada neveikia savarankiškai, tik remia Polocko kunigaikščius. Bet net ir sąjungoje su jais lietuvių reikšmė nėra didelė. Visai kitokia padėtis susiklostė 1183 m., kai lietuviai savarankiškai pradėjo rengti didelio masto žygius. Taigi kodėl Polocko kunigaikščių vaidų fone vos pastebima Lietuva sugebėjo staiga tapo patiems polockiečiams grėsminga jėga?
       XII a. – Rusios susiskaldymo metas, tačiau lietuvių ekspansija prasidėjo ne kritiškiausiu Rusiai metu. Bene didžiausia krizė Polocko kunigaikštystės istorijoje buvo Borisovičių ir Glebovičių karas 1158–1167 m., bet lietuviai juo nepasinaudojo. Nepasinaudota ir neramumais Rusioje 1169 m. bei 1179–1180 m. Kai pastaroji kova pasibaigė Sviatoslavo ir Riuriko duumvirato įteisinimu, Rusios kunigaikščių vaidai kuriam laikui liovėsi. Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo lietuvių ekspansija. Taigi jos priežasties reikia ieškoti ne Rusios silpnėjime, o pačios Lietuvos sustiprėjime.
       Polocko kunigaikščių vaidai įtraukė lietuvius į Polocko vidaus gyvenimą. Lietuviai galėjo rinktis, kuriai kunigaikščių grupuotei paklusti, o tai priklausė nuo atlygio. Jame ir reikėtų ieškoti Lietuvos iškilimo paslapties. Polocko kunigaikščiai lengviausiai galėjo atsilyginti tuo pačiu. Lietuviai teikė karinę paramą Polocko kunigaikščiams, bet jiems patiems ne mažiau reikėjo Polocko kunigaikščių paramos, siekiant įtraukti į savo įtakos sferą kaimynines aukštaičių kunigaikštystes. 1159 m., kai Rogvolodas privertė Rostislavą Glebovičių sudaryti taiką, ,,Volodaris nebučiavo kryžiaus, nes žygiavo, vedamas lietuvių, miškais”. Ir tik po to lietuviai jam atėjo į pagalbą. Taip, besinaudodami Polocko kunigaikščių vaidais, lietuviai dėjo pamatus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
       Lietuvos karinės galios išaugimą apie 1183 m. galima paaiškinti tuo, kad į Lietuvos įtaką patekusios kunigaikštystės galutinai susijungė į vieną valstybę. Santykinis Rusios sustiprėjimas po 1180 m. ir naujos ekspansijos grėsmė galėjo paspartinti šių kunigaikštysčių susivienijimą apie Lietuvą. Be to, XII a. II pusėje veržlią ekspansiją pietinėse ir rytinėse Baltijos jūros pakrantėse pradėjo ir danai (1161 m. jie paėmė Palangos pilį Kurše, po 1180 m. jų veikla Baltijos jūroje dar labiau suaktyvėjo). Kuršių kaimynus žemaičius tai galėjo priversti susirūpinti savo saugumu. ,,Danijos mokesčių knygoje” (1231 m.), atspindinčioje ankstesnes danų pretenzijas, tarp Danijos duoklininkų minima ir Lietuva. Taigi iš vienos pusės – santykinai sustiprėjusi Rusia, iš kitos – Danijos ekspansija kėlė grėsmę Lietuvos kaimynams ir vertė juos rūpintis apsauga. Lietuvos valdžiai nebereikėjo daug pastangų įtikinti ar priversti savo kaimynus pasiduoti jos globai.
       Jungtinė Lietuvos valstybė, apimanti Lietuvos kunigaikštystę ir kelias kitas kunigaikštystes, sąlyginai gali būti vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste – rusinų tradicijoje didžiaisiais vadinti kunigaikščiai, kuriems buvo pavaldūs keli smulkesni kunigaikščiai (taip rusinų metraščiuose buvo tituluojamas jau Mindaugas). Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo iš esmės nauja jungtinė valstybė, nors jai pagrindą padėjusi Lietuvos kunigaikštystė irgi greičiausiai jau buvo valstybė.

       Lietuvos karinės galios išaugimas tarp 1180 ir 1183 m. buvo vienas iš ryškiausių lūžių Lietuvos istorijoje. Iki 1180 m. Lietuva nerodė didesnio karinio aktyvumo ir buvo tik palyginti silpna kunigaikštystė. 1183 m. ji perėjo į puolimą. Naugardo pirmajame metraštyje ties 1183 m. įrašyta: ,,Tą žiemą kariavo pskoviečiai su lietuviais ir daug buvo padaryta žalos pskoviečiams”. Taigi 1183–1184 m. žiemą lietuviai pirmą kartą savarankiškai puolė Rusios žemes ir netgi peržengė Polocko kunigaikštystės ribas. ,,Sakmės apie Igorio žygį” (1185 m.) duomenys tuometinę Lietuvos galią dar labiau išryškina. Pasirodo, lietuviai jau tapo tokiais pat grėsmingais priešais Polockui, kaip polovcai – pietų Rusiai. Polocko kunigaikštystė ,,Sakmės” žiniomis, buvo visiškai sugniuždyta lietuvių antpuolio. Valdančioji Vasilkovičių giminė buvo sutriuškinta: Iziaslavas žuvo, o Briačislavas ir Vsevolodas net nebestojo į kovą. Matyt, taip pasielgė ir Naugardo kunigaikštis Jaroslavas Vladimirovičius, kuris, anot ,,Sakmės” autoriaus, kartu su Polocko kunigaikščiais neteko ,,senolių šlovės”. Kaip rašo Naugardo pirmasis metraštis, 1184 m. I pusėje Jaroslavas buvo priverstas pasitraukti iš Naugardo – ,,buvo nepatenkinti juo naugardiečiai, nes jie [t. y. lietuviai] daug darė žalos Naugardo valsčiui”.
       1183 m. žygis nutraukė visus Lietuvos priklausomybės nuo Polocko saitus. Sutriuškinti buvo ne tik Vasilkovičiai, bet ir ,,visi Vseslavo anūkai”, t. y. visi Polocko kunigaikščiai. Gali būti, jog 1183 m. lietuviai puolė ir Gardiną (apie jį neaiškiai užsiminta ,,Sakmėje”, be to, 1183 m. Gardine sudegė cerkvė).
       1183 m. įvykių atgarsių išliko ir lietuvių istorinėje tradicijoje. Nors dėl menko legendų patikimumo, reikšmingesnių išvadų iš jų ir negalima padaryti, jos leidžia hipotetiškai atkurti vieną kitą patikimesniuose šaltiniuose neužfiksuotą detalę. Su to laikotarpio įvykiais susijusiose Lietuvos metraščių legendose dažnai minimas iš istorinių šaltinių nežinomas Skirmanto vardas (metraščiuose jis priskiriamas net trims kunigaikščiams). Šiose legendose galėjo atsispindėti to meto Lietuvos valdovo veikla, tačiau dėl vardo autentiškumo negalime būti tikri. Įdomu, kad su šiais įvykiais taip pat siejamam Kerniui (vardas padarytas iš Kernavės miestelio) priskiriamas Lietuvos vardo ,,sukūrimas”.
       1183 m. – tai riba tarp dviejų epochų. Nuo šiol jau turime nemažai žinių apie savarankiškus lietuvių išpuolius. 1185 m. lietuviai taip nusiaubė Livoniją, kad lyviai buvo priversti pasiduoti vyskupo Meinhardo globon. XII a. paskutiniame dešimtmetyje žinomi net trys atvejai, kai rusinų kunigaikščiai ketino žygiuoti į Lietuvą, bet taip ir nesiryžo to padaryti. Riurikas Rostislavičius 1190 m. žiemą, žygiuodamas į Lietuvą, sustojo Pinske. Čia, bešvęsdamas vietinio kunigaikščio Jaropolko vestuves, sulaukė pavasario, kai ,,pasidarė šilta, nutirpo sniegas ir nebebuvo įmanoma nueiti iki jų [lietuvių] žemės”. 1193 m. Riurikas ruošėsi vėl pulti Lietuvą, bet kunigaikštis Sviatoslavas jį sugrąžino. 1191 m. Polocko bei Naugardo kunigaikščiai tarėsi dėl žygio prieš Lietuvą arba prieš estus, bet galiausiai pasirinko pastaruosius. Planus žygiuoti į Lietuvą skatino pačių lietuvių veikla. Iš Naugarde rasto laiško ant beržo tošies sužinome, kad greičiausiai tais pačiais 1191 m. ,,Lietuva išžygiavo prieš Kareliją”. 1188 m. kilusiame konflikte tarp Švedijos ir Naugardo karelai buvo Naugardo sąjungininkai. Kovodami prieš juos, lietuviai rėmė švedus. Iš to matome, kaip toli nuo savo sienų Lietuva turėjo interesų.
       Yra šiokių tokių žinių ir apie Lietuvos veiklą pietuose. Jau prieš 1192 m. jotvingiai pradėjo puldinėti Lenkiją – 1192 m. Lenkijos valdovas Kazimieras II Teisingasis prieš juos surengė keršto žygį. Lietuvių dalyvavimas antpuoliuose į Lenkiją tikėtinas, nes lenkų šaltiniai dar ir XIII a. ne visada skyrė lietuvius nuo prūsų. 1196 m. minimi jotvingių antpuoliai į Volynės kunigaikštystę, o 1209 m. žinomas didelis lietuvių bei jotvingių žygis į Pietų Rusią. Greičiausiai ir ankstesni jotvingių žygiai buvo vykdomi kartu su lietuviais ar buvo inspiruoti lietuvių. ,,Sakmės apie Igorio žygį” duomenimis, Volynė jau netrukus po 1183 m. buvo susidūrusi ir su lietuviais, ir su jotvingiais.
       Livonijoje iki 1198 m. į Lietuvos įtaką jau pateko rusinų valdoma Kuoknesės kunigaikštystė. 1198 m. Didžiuosiuose Lukuose mirė Naugardo kunigaikščio Jaroslavo sūnus Iziaslavas, kuris ten buvo pasodintas ,,ginti Naugardą nuo Lietuvos”. Tų pačių metų rudenį lietuviai ir jų verčiami polockiečiai puolė Didžiuosius Lukus.
       Nuo XIII a. pradžios lietuvių karo žygiai šaltiniuose jau nušviečiami gana išsamiai, tačiau XIII a. pradžia žymi lūžį ne realiame gyvenime, o tik mūsų žiniose apie jį. Pagausėję duomenys apie lietuvių žygius jau gali būti įvertinti statistiškai. Iš 68 lietuvių žygių 37 tenka 1201–1236 m. laikotarpiui, o 31 – Mindaugo laikams (1237–1263). Jokių lietuvių karinio aktyvumo permainų Mindaugo laikais nėra, o tai nelabai dera su Mindaugui priskiriamu Lietuvos valstybės įkūrėjo vaidmeniu. Būtų keista, jei valstybės suvienijimas neturėtų jokios įtakos jos karinei galiai. Karinių žygių intensyvumo nekitimas rodo, kad žymesnių pokyčių Lietuvos visuomenėje per tą laiką neįvyko.
       XIII – XIV amžių Lietuvą galima pavadinti karine monarchija. Kasmet rengiami karo žygiai buvo jos kasdienybė. Jie turėjo dvejopą tikslą: prisiplėšti grobio ir kartu primesti savo politinę įtaką kaimyniniams kraštams. Karo žygiai – Lietuvos vidaus gyvenimo atspindys, parodantis net trumpalaikius neramumus Lietuvos viduje. Jau J. Latkowskis Mindaugo atėjimo į valdžią datą susiejo su sumažėjusio lietuvių karinio aktyvumo laikotarpiu. Iš tiesų karo žygių intensyvumo diagrama rodo, kad didžiausias lietuvių karinis aktyvumas buvo pirmaisiais dviem XIII a. dešimtmečiais, o du dešimtmečius Mindaugo atėjimo į valdžią išvakarėse jis gerokai sumažėjo – matyt, vyko gana ilgos kovos dėl valdžios, kurios pasibaigė Mindaugo pergale. Pirmasis Mindaugo valdymo dešimtmetis vėl pasižymėjo dideliu aktyvumu, o antrajame – jis vėl sumažėjo, nes šiam dešimtmečiui teko vidaus karas tarp Mindaugo ir Tautvilo bei jo pasekmių likvidavimas. Paskutiniaisiais Mindaugo valdymo metais karinis aktyvumas vėl išaugo, bet jį sumažino neramumai, vykę po jo mirties. Traidenio ir vėlesniais laikais karo žygių intensyvumas vėl toks pat, kaip XIII a. pradžioje.

Paskelbta iš : http://viduramziu.istorija.net/valstybe.htm

Apibendrinant Durbės mūšio ir visų 1253–1261 m. žemaičių kovų rezultatus, galima pasakyti, kad nors dėl jų Lietuva pasmerkė save ilgam ir sekinančiam karui, kartu ji įgijo galimybę šitą karą laimėti. Durbės mūšio pasekme galima laikyti ir tai, kad prie Lietuvos prisijungė maždaug trečdalis Kuršo – šios teritorijos ir dabar yra neatsiejama jos dalis. Galop jeigu žemaičiai 1253 m. būtų paklusę Mindaugo valiai ir pasidavę Ordinui, šis būtų sukūręs Pabaltijyje vieningą valstybę, o tokiu atveju ne tik Prūsija, bet ir dabartinės Latvija su Estija nebūtų išvengusios germanizacijos. Taigi Durbės mūšį galima laikyti vienu iš reikšmingiausių ne tik Lietuvos, bet ir viso Baltijos regiono istorijos įvykių.

 Laida !

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

1261 metų rudenį Mindaugas atsisakė krikščionybės, nutraukė santykius su Vokiečių ordinu ir vėl suvienijo Lietuvą. Bet karas nesisekė. Didžiojo Naugardo kunigaikštis Aleksandras Neviškis, su kuriuo Mindaugas bandė sudaryti sąjungą, nesuteikė jam paramos puolant Cėsių (Vendeno) tvirtovę, vietiniai gyventojai taip pat neparodė pakankamo entuziazmo. Taigi apsiaustis žlugo, o Mindaugas ėmė gailėtis pasidavęs Treniotos spaudimui. Tarp dėdės ir sūnėno atsirado prieštara. Netrukus Mindaugas prarado dar vieną sąjungininką: mirus Mortai, jis nusprendė vesti jos seserį, kuri jau buvo ištekėjusi už Nalšios kunigaikščio Daumanto, neturinčio jokio noro skirtis su žmona. Galiausiai Daumantas sudarė sąmokslą su Treniota ir 1263 metų rudenį nužudė Mindaugą kartu su dviem jo sūnumis. Sostas atiteko Treniotai, bet po pusmečio jis pats buvo nužudytas Mindaugo rėmėjų, ir į valdžią atėjo Haličo-Volynės kunigaikščių remiamas stačiatikis Mindaugo sūnus Vaišalgas, kuris vėl atnaujino draugiškus santykius su Vokiečių ordinu. Vėliau jis perdavė Lietuvą savo svainiui Cholmo kunigaikščiui Švarnui Danilovičiui. Sumaištis Lietuvoje pasibaigė tik apie 1269 metus, kai valdžią perėmė Kernavės kunigaikštis Traidenis.
Deja, Didysis Prūsų sukilimas tuo metu jau buvo besibaigiąs, o Šiaurinis Kuršas pasidavė dar 1267 metais. Tačiau Ceklis ir Mėguva, nepaisant Kretingos žlugimo 1263 metais, atsilaikė ir ilgainiui tapo neatskiriama Žemaitijos dalimi. Prie Lietuvos taip pat prisijungė ir pietiniai žiemgaliai, kurie su nedideliu pertrūkiu, priešinosi Vokiečių ordinui iki pat XIII a. pabaigos.
Žemaičių pasirinktas karas už laisvę Lietuvai tikrai kainavo brangiai, bet jis tapo įkvėpimo šaltiniu visoms vėlesnėms lietuvių kartoms.

Istorikė Inga Baranauskienė