Baltų Atlantida

 Henrikas Gudavičius

Pirmasis šių metų „Liaudies kultūros“ numeris publikavo pokalbį apie gamtmeldžių šventes ir apeigas, apie atkurtą krivio instituciją, apie būtinumą susiburti visiems senojo baltų tikėjimo šalininkams. Nuomonių daug... Atrodo, jog visos mintys turėtų būti svarbios „Žaliojo pasaulio“ skaitytojams. Apie Žemės (Tėviškės, Gimtojo krašto) šventumą kalba ne tiktai lietuviai ir latviai, ne tiktai europiečiai. Amerikos čiabuviai (indėnai) yra sukūrę labai gražių maldų apie savo žemę, ir skaitant tuos tekstus atrodo, kad šventas medis ir šventas šaltinis, apdainuotas ten, už Atlanto, yra lygiai toks pat, kaip ir čia, prie Nemuno. Tą šventumą galime suprasti kaip kultą (ar net baimę), bet bus teisingiau, jei mes jį suprasime kaip pagarbą viskam, kas yra šalia žmogaus. Todėl kiekvienas bandymas tą buvusį šventumą atkurti yra geras.

KAS YRA ŠVENTYKLA?

Rusų istorikai, tyrinėjantys seniausių Europos šiaurės vienuolynų atsiradimą, pažymi, kad visi jie buvo pastatyti gražiausiose vietose: didžiųjų ežerų salose, panoraminiuose pusiasaliuose, vaizdingiausiose upių pakrantėse. Bet ir tie patys slavai, ir senovės baltai savo pagoniškas šventyklas statė taip pat tik vaizdingose vietose. „Šventa vieta“ yra platesnė sąvoka nei gražus kraštovaizdis. Kartais šventa vieta būna uždara ir lyg tai niekuo neišsiskirianti, bet joje „kažkas yra“. Tai yra vietos, kuriose žmogui gera. Matyt, gera čia buvo ir pagoniškiems dievams, su kuriais baltai bendravo.
Bet vis dėlto pačios svarbiausios baltų šventvietės atsirado vaizdingose, panoraminėse vietose. Teoriškai rekonstruotos baltų šventyklos buvusioje Prūsijoje, Polesėje ir prie Dnepro upės atrodo išties įspūdingai. Žinoma, ir archeologai, tas šventyklas tiriantys, ir dailininkai, jas piešiantys, yra šiek tiek romantikai.
Bet vis tiek aišku, kad anų tolimų dienų architektai, kurdami sudėtingas konstrukcijas ir sistemas, nedarė tų klaidų, kurias dabar daro technokratiškai nusiteikę projektuotojai ir dizaineriai. Žmogus tada buvo šventoje pirmykštėje Gamtoje, o pačios Gamtos sukurtos formos buvo tobuliausios. Ir kiek daug Lietuvoje dabar yra gyvenviečių, kurios visiškai nusigręžė nuo Gamtos. Pagrindinis kriterijus, kuriuo dabar vadovaujasi architektai ir net landšafto architektai, yra nauda, patogumas. Taip atsirado „virvelinė“ architektūra, kai visi namai tiksliai išsirikiuoja šalia kelio. Šitaip yra taupomi vamzdžiai, laidai ir dar kažkas, bet kai pamatai, kad už pusės kilometro nuo tos kaimo gatvės teka upelis ir ten tiktai karvės ganosi, žmogaus veikla atrodo neišmintinga. O kaip kuriasi gyvenvietė prie didelės upės? Namai tarsi ir atsigręžę į Nemuną ar Nerį, bet tarp tų namų ir upės – kaukiantis plentas. Tokių gyvenviečių – daugybė. Žmogus prarado ir ramybės poreikį ir tą patirtį, kurią žinojo šventyklų statytojai.
Kodėl dabar mus rytais budina ne paukštis, o burzgianti mašina? Į šį klausimą jau labai seniai atsakė kinų filosofas Konfucijus: kai žmogus  nuolat naudojasi mašina, jo širdis suakmenėja.
Gamtmeldžiai bando sugrįžti ir prie savo senųjų dievų, ir prie šventųjų buveinių. Ir todėl jie nusipelno pagarbos. Jei prie švento gojaus, švento šaltinio ar alko nors retkarčiais susirinks žmonės, jei pastatys ten kuklų aukurėlį šventai ugniai, gal ir atsitiktinis praeivis pagarbiau pažvelgs į tą vietą. Mūsų krašte yra dar daug užmirštų ir visiškai neįvertintų šventviečių, ir kaip gerai būtų, jei pirmiausia jas surastų ne komersantai, ne pramonininkai, o jautrios sielos žmonės, kuriems niekada nekils mintis statyti čia viešbučio ar gamyklos...
Margionių kaimo metraštininkas Vaclovas Balevičius „Dienraščiuose“ rašė, kad ateityje prie Skroblaus upelio tikriausiai atsiras sanatorijos, o čia atvykstančius ligonius gydys vien tiktai upelio almėjimas ir slėnio pievų žiedai. Dabar mes žinome, kad čia yra Skroblaus kraštovaizdžio draustinis ir niekada jokių sanatorijų nebus, bet iš esmės Vaclovas Balevičius buvo teisus: būtent tokios vietos žmogų gydo labiausiai. Ir niekas šiandien nedraudžia pakeleiviui pažvelgti į Skroblaus slėnį. Pažvelgti, pasigėrėti ir nueiti. Nueiti, palikus tą grožį kitiems.

KAS YRA AUKA?

Legendos mums primena, kad kadaise baltų gentys aukodavo dievams labai brangias aukas. Buvo ir kruvinos aukos. Šitokiu būdu atsisveikindavo su gyvenimu gražiausios merginos, nekalti maži vaikai. Kaip visa tai turėtume vertinti šiandien? Ką sako istorikai?
 Mes turbūt jau pastebėjome, kad yra istorikai-romantikai, ir istorikai-realistai, nė kiek nenutolstantys nuo dokumentų. Pastarieji mūsų krašto praeityje mato daug grubios jėgos ir grubių papročių. Bet auka anais tolimais laikais galbūt buvo tam tikras žmogaus gerumo ženklas. Ar aukojo tik todėl, kad iš tų dievų kažko tikėjosi? Prisiminkime, kad dar visai neseniai Dzūkijoje buvo švenčiami rudeniniai „Dziedai“, ir tos šventės metu aukojama elgetoms ir vėlėms. Kodėl tai buvo daroma rudenį, kai derlius jau aruoduose? Auka šiuo atveju nėra prašymas, tai yra dėkojimas. O dėkoja šitaip tiktai geras žmogus. Ir dar gilesnėje senovėje buvo aukojama tai, kas žmogui brangiausia. Paskaitykime dar kartą Romualdo Granausko „Jaučio aukojimą“ ir šituo įsitikinsime. O toji šiandieninė labdara, ateinanti iš Vakarų, yra toli nuo tikro žmonių gerumo. Atiduoti tai, kas nereikalinga – kokia čia auka? O pažiūrėkime, kaip valdžios vyrai sodina medelius arba meta į pirmąją vagą duonos kepalėlius. Į ką tai panašu? Tiktai į teatrą. Todėl šiandieniniai gamtmeldžiai, prisimindami aukos ritualą, yra nuoširdūs, tai yra jų tikėjimo dalis, jų gerumas anam transcendentiniam pasauliui.