Baltų Atlantida

Pakalbėkime apie įvairius tikėjimus ir kaip jie turėtų sugyventi šiuolaikiniame pasaulyje įveikdami priešpriešas. Prieš pradėdami kalbėti, pirmiausia išsiaiškinkime žodžio „tikėjimas“ reikšmę. Keista, bet „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ žodį „tikėti“ apibrėžia labai abstrakčiai: 1. laikyti tikru dalyku; 2. laikytis religinių įsitikinimų (tarsi būtų ateizmo paakinti apibrėžimai). Panašiai minėtas žodynas aiškina ir žodį „tikyba“ – tikėjimas, religija. Pirmiausia mąstanti būtybė – žmogus nuo nemąstančių gyvūnų skiriasi tuo, kad gali sąmoningai pasirinkti tikėti Dievą ar laikytis ateizmo, kuris, kaip tikėjimo neigimo ideologija, irgi priskirtinas specifinės sustabarėjusios religijos sričiai. Tikėjimas yra dvasinio gyvenimo sritis, palaikanti pačias žmogiškiausias asmens savybes: sąžiningumą, teisingumo jausmą, atlaidumą, meilę. Tokiu būdu žmogus išsiskiria iš gyvūnų, gyvenančių pagal instinktus. Deja, vis labiau grimztame į tokį liūną, kuris pavaldus veikiau instinktams; žmogiškųjų savybių lieka mažai.

Krikščioniškasis tikėjimas radosi ne tuščioje dvasinių ieškojimų erdvėje, bet ant kitokio, nei įprasta manyti, tikėjimo pagrindo. Viena iš seniausių tikėjimo rūšių yra politeizmas, kuriam priskirtina ir gamtos jėgų gerbimas bei meldimasis joms, arba pagonybė, egzistuojanti kaip mūsų baltiškosios kultūros dalis, kurią, be kita ko, sudaro kalba, istorija, liaudies menas, papročiai, liaudies išmintis ir bendroji kultūra. Daug ką iš visaverčio baltų kultūros funkcionavimo laikotarpio reikia tiesiog atrasti iš naujo. Svarbiausia – reikia atmesti neigiamą požiūrį į pačią pagonybę kaip pasaulėžiūrą ir sąvoką, kurią minėtasis žodynas irgi aiškina nepakankamai – tik kaip pirmykštę religiją (fetišizmas, totemizmas, politeizmas). Yra pasaulyje šalių, iki šiol išlaikiusių pagoniškąją religiją ir kultūrą, bet niekas už tai prigimtinio tų šalių tikėjimo nei smerkia, nei jį niekina. Viena iš tokių šalių yra Kinija, kurios žmonių išpažįstamas tikėjimas nieko nestebina. Keistoka, kad pagoniškosios kultūros ieškojimas sukelia priešpriešą Lietuvoje, kur natūralios, prigimtinės liaudiškos kultūros arba pagonybės šaknys (iš dalies lieka ir dabar) buvo itin gilios. Pati sąvoka buvo primesta iš šalies ir yra atėjusi iš buvusios valstybės uždarumo laikų: pagonimis buvo vadinami tokie žmonės, kurie turėjo tradiciją pagauti priešą ir išvaryti jį už savo žemių ribų, bet nenužudyti. Gal ta tradicija buvo įvardijama žodžiu „pagaunia“, iš kurio, matyt, atsirado ir sąvoka „pagonys“, nieko bendra neturinti su juodais baisiais žmonėmis, kokiais iki šiol buvo mėginti vaizduoti gamtiškąjį tikėjimą išpažįstantieji. Kaip tik tokį požiūrį į pavadintuosius pagonimis buvo paskleidę patys kiek kitokį pagoniškąjį tikėjimą turėję romėnai, žodžio „pagan“ prasmę sieję su tamsiais baisiais žmonėmis (kaimiečiais, kaimų gyventojais). Vėliau tamsių žmonių sąvoka buvo taikoma baltų gentims apibūdinti, buvo vartojama tų, kurie siekė pirmiausia sunaikinti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip valstybę, Lietuvos kunigaikščių suvienytą iš buvusios Sarmatijos liekanų. Bet pamėgink viešai užsiminti apie Sarmatiją ir būsi Lietuvos istorikų suniekintas! Esą tokios valstybės nebuvo (daugelis dabar to nenorėtų sąmoningai). Jeigu nebūtų buvusios Sarmatijos, jos karių Romos imperatoriai nebūtų samdę į savo armiją. Apie Sarmatiją kaip teritoriją ar genčių sąjungą žinojo ir rašė antikos mokslininkas Ptolemajas, kurio sudarytas Sarmatijos žemėlapis yra išlikęs iki šių dienų. Apie Sarmatiją rašė ir Johannesas Bobrowskis, vokiečių rašytojas (tam tikra prasme – iš kultūrinio paribio), kurio šaknys – iš Mažosios Lietuvos (jo seneliai gyveno Šilutės rajono Mociškių kaime). Apie tai jis žinojo gana neblogai, jeigu drįso rašyti eiles, net knygai davė pavadinimą „Sarmatijos metas“. Gaila, kad apie Sarmatiją visai nieko nežinome ir nenorime žinoti mes, dabarties lietuviai. Kai kurie, ne visi. Be abejo, toliau tęsiame mums primestą ekspansinę Šventosios Romos imperijos politiką ar ideologiją (nieko bendro neturinčią su Vatikanu), siekusią daugelį paversti dvasios vergais. Nors šios imperijos seniai nebėra, kol kas tyliai su tokia politika susitaikome, jai pritariame. Nedrausdami iškraipyti istoriją, apie mūsų sunaikintą istorinę praeitį leidžiame kalbėti netiesą. Ne tik istorinę, bet ir kultūrinę. Ir todėl mums, Sarmatijos palikuonims s a r m a t a m s, dėl tokios pozicijos turėtų būti ne tiek gėda, kiek labai s a r m a t a.

Artėja Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejus. Kaip Kvedlinburgo analuose (Annales Quedlinburgenses) tas vardas buvo paminėtas pirmą kartą? Jis užrašytas LITUA (tuo metu lotynų kalboje pagal rašto ypatumus buvo painiojamos raidės u ir v), todėl vėliau atsirado ir LITVA. Prieš tūkstantmetį į uždarą ir gerai saugomą pagonių (primenu, kad taip mus vadino romėnai) valstybę bandė patekti katalikų vienuolis Brunonas, bet, nespėjęs įgyvendinti savo tikslų, buvo nužudytas prie jos sienų. Tai ką gi iš tikrųjų minėsime? Matyt, būtų tiksliau sakyti, kad minėsime savo buvusios valstybės griovimo pradžią. Vienuolis Brunonas tarsi atvėrė galimybę kėsintis į mūsų šalies laisvę: padarė mūsų tautos pavergimo, kuris visokiausiais nesąžiningais būdais – klasta ir melu – tęsiamas ir toliau, pradžią. Gaila, kad taip lengvai tam pasiduodame ir toliau patys save, savo esmę griauname.

Valstybė ar genčių sąjunga buvome ir prieš 1000 bei daugiau metų, tik kitaip, ne Lietuva, vadinami. Nuo tada ir radosi noras prievarta mus atvesdinti į krikščionybę, priversti atsisakyti natūraliai tautos gelmėse kilusių papročių ir dievų, o su jais ir savo kultūros, gyvensenos ir jausenos.