Labai atsiprašome už Jūsų nepatogumus negalint matyti TV laidų. Šiuo metu nesklandumai šalinami ir greitu laiku bus pilnumoje atstatyta svetainės veikla. Apgailestaujame, kad trumpai teks palaukti kol visa svetainė bus atstatyta.Šiuo metu vyksta darbai ir ne visi filmai yra matomi. 

Paprastai nesusimąstome, kad atsiradome ne ant plyno lauko, kad mūsų buvimą čia lėmė prieš tai gyvenusių protėvių kartos. Nesuvokiame, kiek mus su praeitimi siejančių saitų, kadaise buvusių labai tvirtais, šiandien gąsdina savo trapumu.

 Ši laida atnaujinta- galite žiūrėti!

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Būdami čia, nepajuntame, kaip tolstame nuo išskiriančios mus iš viso  pasaulio minios tautos savasties. Žvalgydamiesi į piramidžių viršūnes, apakę nuo vitrinų prabangos ir blizgesio nepastebime, kokie stulbinamai gražūs gamtovaizdžiai supa mus. Šalia europėjančių miestų žiburių snaudžia iškilūs piliakalniai,  vingiuoja keliai, kardu kertantys laukų ir miškų platumas. Pakelėmis lydi beržai, sutinka kryžiai, bažnyčių bokštai, apgaubti  dangaus lopu, kuriame atsispindi tūkstančiai ežerų ir upių.
 Nedidelė savo teritorija Lietuvos žemė išrašyta istorijos pėdomis, apipinta padavimais ir legendomis. Laiko ranka nesustodama ir nepailsdama verčia istorijos lapus, naikindama, keisdama, prarasdama brangintinus ir šventus praeities ženklus. „...Bet dabar į nieką nekeisčiau dviejų širdžiai brangių dalykų: istorinę praeitį sergstinčio Panemunio piliakalnio ir pro šalį srūvančio tamsiavandenio Nemunėlio...“ – rašė mažo provincijos miestelio kūrėjas, branginęs ir sergėjęs  savo tėviškės grožį. Ir kaip negali nedžiuginti vartotojiškos visuomenės minioje atsirandantys  dvasios aristokratai, pasirenkantys savo laisvalaikį, pinigus leisti unikalios praeities atspindžių paieškoms. Kai pomėgis aplankyti ir užfiksuoti visus Lietuvoje esančius piliakalnius virsta būtinybe, neatsiejama gyvenimo dalimi, būtimi. Kai suvoki, kad gyveni ne tik sau, bet ir tiems, kurie ateis po tavęs, gimsta noras palikti  tai, kas nuo  amžių yra vertingiausia. Tik šiandien apleista, primiršta... Miesčioniui atrodantys keistuoliais, gilios provincijos kaimo žmogui – „šventą darbą dirbantys“, besirūpinantys tuo, kas turėtų būti brangu visai tautai. Per dvejus metus apvažiavę ir išvaikščioję jau 840 piliakalnių iš 857 ir  turintys dar ne vieną gražią viziją. Pamatę ir užfiksavę ne tik įspūdingus piliakalnius, bet ir patyrę pačių paieškų, nuotykių žavesį bei stulbinančius atradimus. Siūlantys atrasti Lietuvą ir kiekvienam iš mūsų: civilizacijos nepaliestą laukinę gamtą, nakvynes po atviru žvaigždėtu dangumi, nustelbiančiu kelių žvaigždučių viešbučio privalumus.
Piliakalniai – vienas iš unikaliausių praėjusių kartų paliktų archeologijos paminklų, tautos istorinis  paveldas, šiandien prašantis mūsų dėmesio. Parodyti jį  galime kiekvienas: pastatyti nuorodą, sutvarkyti aplinką, pakelti numestą šiukšlę... Pradėti nuo to, kas yra šalia, gerbti ir branginti, patiems  atrasti Lietuvą ir nustebinti svečią. Neatlygintinai susirgti meile tėviškei, kuri neabejotinai atsidėkos. Galbūt dar neatrastu 858-uoju piliakalniu...

Atsistosiu ant Senelių kalno ir stovėsiu,
Kol akis rugpjūčio žvaigždės iškapos...
Mėnesienos smėlį samstau vėsų
Ir su smilgomis rasotomis kalbuos
Apie meilę ne lig karsto nuobliuoto,
Apie meilę, kuri žmogų prie giminės riša, -
Kadagių iš tolo kibirkščiuoja šluotos –
Aukštaitijos žilabarzdžiai kiparisai.
Šitas kalnas ne vien smėlis, molis, -
Amžina man tėviškės vieta:
Dangum miega apsiklojus
Praeitis, šventos giesmės verta,
Nes iš ten atėjo visos pradžios,
Prabangos nemačiusios jokios.
Mėnesienai, grojančiai adadžio,
Susimąstęs šypsaus ir juokiuos... ( Vytautas Šavelis)