Baltų Atlantida

Julius Dautartas
Regioninė kultūra Lietuvoje yra pasmerkta vienišumui
Kai Lietuvoje užsimenama apie kultūros politiką, paprastai visas pašnekesys pakrypsta ta vaga, jog jokios kultūros politikos ir nėra.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Savo kolegų režisierių neseniai klausiau, kas yra ta kultūros politika, ir kaip jūs sakėte, visi kategoriškai paneigė jos egzistavimą Lietuvoje. Tuomet paprašiau jų nupasakoti, kaip jie įsivaizduoja kultūros politiką. Gaila, bet jų pasakojimai buvo grynos abstrakcijos, daugiau primenančios vizijas.

Gal išties kultūros politikos Lietuvoje nėra, ir tai tampa akivaizdu pažvelgus į visų prieš tai buvusių vyriausybių darbą bei biudžetus – nė karto tai nebuvo orientuota į kultūros poreikius. Žinoma, daugiau ar mažiau visada buvo globojami „karališkieji dariniai“ – nacionaliniai teatrai bei geriau žinomi menininkai. O visa kita kultūra niekada nebuvo akcentuojama.

Pirma blogybė yra ta, kad mes neturime Lietuvos kultūrinio žemėlapio – juk kultūrinis gyvenimas, beje, pakankamai aktyvus  vyksta ne tik didžiuosiuose miestuose. Man rodos, kai kalbama apie kultūros politikos nebuvimą, dažniausiai patiriama, kad dirbantis kultūroje žmogus nesijaučia reikalingas. Tai išties itin svari problema. Juk iš kultūros žmogaus šiandien dažnai reikalaujama ne jo širdimi, protu, išsilavinimu, amatu ir poetiškumu sukurto meno kūrinio, bet gebėjimo išlikti laisvosios rinkos sąlygomis tampant visų pirma ne kūrėju, bet vadybininku.

Kita vertus, šiandien kultūros finansavimas įvairių fondų bei projektų dėka papuola į keistą situaciją – jei tu „pramuši“ finansavimą savo projektui, tai tau ta kultūros politika ir yra, o jei negauni pinigų – tuomet kokia jau čia kultūros politika...
Kiekvienais metais pačiose įvairiausiose kategorijose  remiami skirtingi projektai, kurie aktualizuoja skirtingus kultūros aspektus. Atrodo, viskas gerai. Bet juk projektų finansavimas – trumpalaikė perspektyva, o kas formuoja tą ilgalaikę perspektyvą, iš kurios žvilgtelėjus akivaizdūs tampa ir projektų privalumai bei trūkumai?
dažniausiai yra trumpalaikė perspektyva. Tiesa, neseniai Seimas inicijavo, o Kultūros ministerija, rodos, ima dirbti šia linkme, kad festivalių finansavimas būtų trejiems, penkeriems metams. Tokia tvarka yra visame civilizuotame pasaulyje. Kitas klausimas – kokie festivaliai ir kokiais principais jie atrenkami bei kaip jie „atsiskaito“ – kalbu ne apie finansinį auditą, bet festivalio aptarimą bei aktualizavimą visuomenėje. Čia vėl tenka  sugrįžti prie kultūrinio Lietuvos žemėlapio.

Kultūra turi daug sluoksnių – tai ir profesionalų bei mėgėjų kuriamas menas, tai ir nacionalinės svarbos bei savivaldos dariniai. Gaila, bet pastarosios, kaip tos dvi sesutės, per kalnelį nesusieina. Čia aš matau itin didelį trūkumą. Pavyzdžiui, Panevėžio strateginiame plane nurodyta, kad tai teatrų miestas, kur savivaldybė išlaiko net ne vieną teatrą, čia formuojamos trupės bei kuriamas repertuarinis teatras, itin reikšmingas dėmesys skiriamas mažajam žiūrovui ir t. t. Tačiau neretai problema slypi ne ten, kur ieškoma. Dažnai mes „nevartojame“ to, ką patys kuriame, todėl nematome to, ką patys ir turime. Juk jei žmonės iš regionų dar važiuoja į Vilnių ir eina ne tik į prekybos centrus, bet aplanko ir teatrus, koncertus ar parodas, tai didmiesčio gyventojas labai retai vyksta į regione vykstančius festivalius ar kitokius kultūrinius renginius. Šiuo atžvilgiu regioninė kultūra maitinasi vien tik iš savo žiūrovų, o nacionalinė žiniasklaida niekaip neatspindi regioninės kultūros. Žinoma, yra faktinė to išraiška, bet jokiu būdu ne analitinė, refleksinė.

Man rodos, kol kas regioninė kultūra Lietuvoje yra pasmerkta vienišumui. Todėl kultūros politika šiandien turi būti tokia, kad vietos bendruomenės kurtų kultūrą ir ja gyventų. Juk didžiuosiuose miestuose yra pasirinkimas, kur eiti, ką žiūrėti, tuo tarpu mažuosiuose miesteliuose žmonės užspeisti kasdienybės dažniau knygą keičia į televizorių ar kompiuterį, o jei nėra kur nueiti, tuomet tik tai ir belieka.

Turime ugdyti vidinę žmogaus kultūrą nuo pat pradžių, nuo darželių ir mokyklų, lydėti vaiką kultūros keliu ir taip skatinti jį domėtis bei vertinti, lavinti skonį ir ugdyti kritinį mąstymą. Skandinavai ypač didelį dėmesį skiria tam, kad kultūra kuo anksčiau ateitų pas vaiką, o vaikas taptų dalyviu, o ne tik stebėtoju.
Lietuvoje, rodos, viskas daroma atvirkščiai – iš pradžių sukuriamas šūkis, paskui mėginama juo patikėti. Turiu galvoje Lietuvos, kaip drąsios šalies, įvaizdį. Juk Lietuvos kultūra pasaulyje tyliai ramiai dirba savo darbą, bet mes čia nesistengiame to pamatyti. O gal tiesiog sunku patikėti, kad mūsų menininkai geriau pasaulyje žinomi nei sportininkai, bet esame įsikalę, kad yra atvirkščiai?

Taip, mūsų kultūra išties dirba savo darbą ir netyliai, o pakankamai įspūdingai. Tačiau medalis turi dvi puses. Kažkuriuo metu ir E. Nekrošiui ir O. Koršunovui buvo svarbus įvaizdis. Kiek metų jiems reikėjo kurti gerus spektaklius čia, kol juos išvydo užsienis. Tai tam tikras periferijos sindromas iš kurio, žinoma, aukštos kokybės kultūra visada išauga. Taip nutikę ne tik su teatralais, bet ir dailininkais, muzikantais, kino kūrėjais ir literatais.

Kita vertus, mūsų menininkai dažnai skundžiasi, kad štai užsienyje jie vertinami, o Lietuvoje – ne, dėl to kaltina tą pačią kultūros politiką ar tiksliau jos nebuvimą. Bet čia aš vėl grįžtu prie kultūros vartosenos problemos – žmonės gali rinktis, ir kažkodėl jie mieliau renkasi ne parodas, spektaklius ar koncertus, o barus, paplūdimius ar parduotuves. Todėl vadinamąjį kultūros politikos nebuvimą įvardyčiau kaip tam tikrų, ypač jaunų žmonių, iniciatyvų nepalaikymą. Kodėl mums, pavyzdžiui, taip svarbi yra „Menų spaustuvė“? Nes tai nauja erdvė, kuri suteiks galimybių realizuoti savo idėjas jauniems, nepriklausomiems, alternatyviems, vienišiems kūrėjams. Net neabejoju, kad čia gims ne viena būsima žvaigždė, kuri Lietuvos vardą garsins visame pasaulyje.

Visas straipsnis publikuojamas: www.bernardinai.lt