Baltų Atlantida

Įtakingi politikai ir ekonomistai džiugiai skelbia, kad sunkiausi krizės išbandymai jau praeityje, ir dabar Lietuvos ūkio traukinys vėl skubės į šviesų rytojų.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Neturiu pagrindo tuo netikėti, nors, kai įdėmiai apsidairau aplink, tarsi ir nėra kuo džiaugtis. Beveik penktadaliui valstybės piliečių prakaitu aplaistyta emigranto duona atrodo skalsesnė nei esą išmintingą ekonominę politiką vykdančioje Lietuvoje.

Dar bene tiek neišvažiavo, nes ir tam nebeturi jėgų.

„Gal gyvenimas kiek pagerės, kai biudžete pagausės pinigų ir bent jau krizės metu įvestų pensijų ar socialinių išmokų apkarpymų bus atsisakyta?” – bandau guosti pagyvenusią nedidelio miestelio gyventoją. Tačiau ji tik palinguoja galva, nes nebetiki, kad kas nors pagerės. Jos pensijos užtenka tik komunalinėms paslaugoms apmokėti, skurdžiai pavalgyti ir nusipirkti bent dalį būtinų vaistų.

Jos sūnus dirba vietinėje įmonėje, džiaugiasi, jog turi darbą, kad ir atlyginimas vėluoja mažiausiai kelis mėnesius. Jis į tai, kas vyksta, reaguoja kur kas emocingiau nei mama. Teigia, jog nusivylė visais politikais, nebetiki jokiais pažadais ir yra įsitikinęs, kad valdžioje – tiek vietinėje, tiek Seime ar Vyriausybėje – domina tik savi interesai.

„Nėra teisingumo Lietuvoje“, – nukerta vyriškis, kažkokiais stebuklingais būdais visgi sugebantis išlikti kartu su šeima, nors žmona ir nedirba, augina mažą sūnelį.

Sunkiai galą su galu sudurianti ištuštėjusios provincijos šeima šiandien ne išimtis, bet tai įprasta. Kaip ir atodūsis dėl teisingumo trūkumo. Jį, kai tik kalba pakrypsta apie viešąjį gyvenimą, galima išgirsti praktiškai kiekviename pokalbyje.

Beje, dar prieš kurį laiką keiksmai buvo nukreipti tik prieš valdžioje esančiuosius, apie opoziciją buvo kalbama su nedrąsia viltimi, o dabar vis dažniau girdžiu sakant, jog ponai visada susitaria tarpusavyje, kvailio vietoje lieka sąžiningi vargdieniai.

Netiesa, kad šiandien provincijos miesteliuose galima sutikti tik surauktus veidus. Yra nuostabių „deimančiukų“, kurie daro puikius darbus ir įkvepia aplinkinius. Jie neprašo valdžios malonių ir sugeba džiaugtis tuo, ką susikuria savo rankomis, dalijasi tuo su kitais. Jie labai myli savo Tėvynę, kalbą, pamažu buriasi į bendruomenes ir kartu vis mažiau myli valdžią, jų balse jaučiamas šaltukas, kai kalba pasisuka politikos link.

Paklausiau vieno kaimo šviesuolio, ką jis mano: ar tikrai krizė jau baigiasi? Šis nusišypsojo ir atsakė: „Krizė prasidėjo galvose ir širdyse, ir tik paskui persimetė į bankus bei ekonomiką. O dabar mums bando įrodyti, kad pakanka viltingų skaičių apie ūkio augimą, ir viskas savaime susitvarkys. Jei nebus daugiau teisingumo, niekas nesusitvarkys. Ir toliau bus gudresniųjų, kurie turi viską, ir tų, kurie jiems lenkia nugaras.“

Iš tiesų prisiminkime visas tas kalbas, kurių buvo gausu, kai pagaliau buvo pripažinta, jog atsidūrėme sudėtingoje situacijoje, apie tai, jog finansų krizė – tai tik simptomas, kad turime iš esmės keisti gyvenimo būdą, permąstyti mūsų socialines struktūras, tai, kaip tvarkome viešuosius finansus, sugrįžti į solidarumo kelią.

Šios kalbos, deja, ir liko kalbomis, kurias išstūmė politikų tvirtinimai, kad esą svarbiausia krizės priežastis tebuvo per dideli valstybės prisiimti socialiniai įsipareigojimai, pirmiausia vaikus auginančioms šeimoms. Vienu mostu nurėžta dalis atlyginimų ir socialinių išmokų.

Nekelia abejonių tai, jog labai svarbu, kad valstybės institucijos pradėjo gyventi taupiau, sumažėjo žmonių, skirstančių kitų uždirbtus pinigus, išlaidavimas, tačiau ar iš tiesų įvyko esminės permainos, kurios leistų sakyti, jog šiandien gyvename kur kas teisingesnėje visuomenėje nei iki krizės, ir tai yra pagrindas vilčiai, kad iš tiesų sunkiausias išbandymas jau praeityje.

Aukštus postus užimantys politikai ar ekonomistai aiškina, kad turime jiems dėkoti, jog mums pavyko išvengti tos sumaišties, kurioje šiandien atsidūrė Graikija. Tačiau nežinau, ką galėčiau atsakyti, kai provincijoje žmonės sako, jog bankrutavę graikai ir dabar gyvena kur kas geriau nei bankroto išvengę lietuviai.

Taip pat vargu ar drįsčiau teigti, kad aiškumo galvose ir teisingumo visuomenėje šiandien daugiau nei prieš porą ar daugiau metų.

Gal ir gerai, kad „krizės“ sąvoka rečiau šmėžuoja politikų kalbose. Tačiau dar geriau būtų, jei politikai ne tik kalbėtų, bet ir įsiklausytų į eilinių piliečių, kurių niekas nekviečia į elitinius priėmimus, ar į televizijų šou, rūpesčius ir mintis. Tai ne tik būtų labai svarbus žingsnis, įveikiant pavojingą žmonių susvetimėjimą su politikais ir savo valstybe, bet ir suteiktų daugiau išminties nei būrimas skaičiais ekonominėse diagramose.