Baltų Atlantida

Įspėjimas: dogmatiškiems neskaityti!
Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė

Ką tu jauti atsistojęs priešais bažnyčią?

Antroji laida- Tauta kuri greitai neturės ateities

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Aš klausiu, ką tu iš tikro jauti, atmetus tai, kas įskiepyta. Jeigu bažnyčią trumpam susitartume pavadinti TIESIOG pastatu – ką tu jauti atsistojęs priešais šį pastatą?
Vilnius. Šventaragio aikštė. Visa tokia cementinė. Lygi. Sterili. Didžiulė aikštės dalis yra užgriozdinta. Civilizacijai augant, žmonės vis labiau linkę apsikrauti. Daiktais, pastatais, prabanga.
Priešais mane – katedra. Tokia didžiulė. Tokia sunki. Statulos – žmogaus dydžio, gal net didesnės, žvelgia iš viršaus. Viena didžiulė – virš įėjimo, ji neša kryžių. Didžiulis baltas kančios kryžius. Ir būtinai paauksuotas.
–     Kančia gali būti graži!– didingai skelbia jis.
Be kančios tikrai neįmanoma. Štai stoviu ir darosi taip sunku, tiesiog slegia. Aš jaučiuosi maža. Tiksliau – menka. Aš jaučiuosi menka, stovėdama priešais milžiną iš akmens, pamokslaujantį niūriu baltu šventųjų ir kryžių šalčiu.
…
Ką tu jauti, atsistojęs priešais medį?
Aš klausiu, ką tu iš tikro jauti – atmetus tai, kas įskiepyta. Jeigu medį trumpam susitartumėm pamatyti kaip didį gamtos stebuklą – sėklą, išaugintą žemės – ką tu jauti, atsistojęs priešais medį?
Miškas. Medžiai. Vėjas juose. Žemė po jais. Dangus virš jų. Paukščių balsai. Lapų šlamesys. Saulės blyksniai. Lietaus lašai. Sniego spindesys. Saulė. Mėnulis. Žvaigždės.
Vaizdų kratinys? Chaosas? Ne, tiesiog gamta. Natūrali, spontaniška, cikliška. Netelpanti į logikos rėmus. Gyvenanti savo dėsniais. Visatos dėsniais.
Kad ir prieš kokį medį beatsistočiau, jaučiu ryšį. Kartais stipresnį, kartais silpnesnį. Vienas traukia prisiglausti, kitas – apkabinti. Bet esmė ta pati – aš jaučiu – medis gyvas!
Medis gyvas! Jis kaip aš! Jis, kaip ir aš, atsirado iš sėklos. Jis, kaip ir aš, susiduria su iššūkiais. Jis, kaip ir aš, nuolat auga ir stiprėja. Ir vis labiau, kaip ir aš, stiebiasi į Šviesą.
Aš dar ne viską moku, ką jis įvaldęs. Pusiausvyra, ramybė, susitaikymas, veržlumas, pakantumas, ištvermė… Kai ko aš nemoku, bet atsistojusi priešais medį matau mokytoją.
Jo mokymas tylus. Jis moko savo pavyzdžiu. Tu žiūri ir mokaisi. Tai – gyvas mokymas. Ir visa savo būtimi medis man byloja apie būties stebuklą.
…
Ką tu jauti įėjęs į bažnyčią? Ką jauti pravėręs jos duris? Tu išmokytas negalvoti, išmokytas elgtis mechaniškai, išmokytas gerbti – tai – Dievo namai. Žinau visa tai. O dabar pasimokyk pajausti, ką tau tai reiškia.
Pravėrus duris – tamsa. Nes iš lauko atėjus į vidų visada bus tamsiau. Bažnyčia turi savo kvapą. Tai – smilkalų kvapas. Jis tave pasitinka. Tada – dar vienos durys, ir žengi į bažnyčios salę. Čia užgriūva žmogaus kūrinija. Raštuotos grindys. Šaltos ir kietos, kai klaupiesi persižegnoti. Ką tu jauti, kai klūpi žegnodamasis? Tu susirietęs, nuleidęs galvą, nes tau sako:
–     Tu kaltas. Tu nesi vertas Dievo, todėl žegnokis ir melskis.
Atsistojęs matai kolonas, nukabinėtas paveikslais. Paveikslai. Kokie jie? Ar nors vienas iš jų tau byloja apie Dievą? Ar greičiau apie kančią? Paveikslai moko. Kentėk, tada galbūt atpirksi savo kaltę ir galbūt kada nors pelnysi rojų.
Dar matai eiles suolų. Masyvių, medinių, raižytų, dažnai išmuštų raudona medžiaga. Viskas taip didinga, baisu net prisėsti. Juk tu – tik dulkė. O dulkės tepa…
Pasieniais stovi puošnūs krėslai. Bet krėslas – ne tau. Tau yra vieta prie jo atsiklaupti.
Dar yra klausyklos. Uždaros kaip narvai. Čia tau irgi vietos nėra. Gali klauptis šalia – išpažinti nuodėmes. Tau net neteks pažvelgti klausytojui į akis. Tau susidarys įspūdis, kad kalbiesi visai ne su žmogumi. Tas balsas – jis sklinda iš taip toli, jis taip aukštai, jis toks valdingas ir visažinis.
–     Klausyk, dulke, ir gal po mirties tu tapsi rojaus dulke.
Žvakės. Daug žvakių. Kaip per laidotuves.
Dar – spalvingi vitražai, lyg nevykęs bandymas įnešti gyvumo į sustingusius Dievo namus. Vitražai aukštai. Spalvos – ne tavo nosiai. Kaip ir juose skraidantys angelai. Tau leista tik pasigrožėti, jei išdrįsi pakelti akis.
Dar yra sakyklos. Aukštai aukštai. Į jas užlipama laiptais. Bet tau nėra ten vietos. Tu – žemės dulkė. Iš aukštai kalba tik Dievas arba jo atstovas – kunigas.
–     Jūs, paklydusios avys, netikėliai, jus reikia ganyti.
Bažnyčios akcentas – altorius. Stabilus. Bet negyvas.
Ir žinoma, yra tyla. Slogi tyla. Stingdanti tyla. Tokia dar būna per laidotuves, kai žmonės atsiduria akivaizdoj kažko triuškinamo ir negailestingo. Kai žmonės bijo taip, kad nė garso išleisti nenori. Jei tenka tarti žodį, tik pakuždomis. Baisu sukosėti, baisu žengti žingsnį, net kvėpuoti baisu. Tokia ypatinga bažnyčios tyla. Bet ir ji negyva.
…
Ką tu jauti, įėjęs į mišką? Miškas – gamtos kūrinija. Visatos kūrinija. Miškas visada kitoks. Kas dieną kitoks. Kitoks kas akimirką. Paprastumu pribloškiantis gamtos kūrinys.
Tu įeini į mišką ir atsipūti. Plaučiai mėgaujasi miško gaiva. Įeini į mišką ir išsitiesi – rūpesčių našta nejučia ištirpsta. Pasirodo, tebuvo iliuzija … Akys raibsta nuo spalvų ir formų. Tu matai medžių kamienus ir seki, kur jie baigiasi. Nes, jie nesibaigia – jie vis auga į dangų. O, dangus! Ir aš noriu!
Miškas. Čia tylu, bet nevisiškai. Vėjas, paukščiai, vabzdžiai, tu. Čia verda gyvenimas. Čia – gyvybė. Ši tyla atpalaiduoja, išlaisvina, ir nejučia šypsaisi, juokiesi, sušunki, atsikvepi, pasirąžai, prisiglaudi prie medžio, prisėdi, atsiguli … Čia gali pabūti savimi. Čia klesti natūralumas. Tau nebūtina užsidėti nuolankumo kaukės, bijoti, nebūtina jaustis žemės dulke. Nors miške net žemės dulkė įgyja kitą prasmę. Ji gyva. Ji šventa.
Bet čia irgi vyksta mišios. Ne kartą ar du per dieną, ne nustatytą valandą. Ne, jos vyksta nuolat, be perstojo, kiekvieną akimirką. Gali bet kada prisijungti. Gali bet kada pasišalinti. Viskas galima. Čia nėra tarpininkų, nėra nieko tarp tavęs ir medžio, tarp tavęs ir paukščių, tarp tavęs ir dangaus. Nėra medžių atstovų, paukščių atstovų, dangaus atstovų. Jei iš tikro atsivertum, visa prieinama tau tiesiogiai. Ar esi tiek atviras, kad tai suvoktum?
…
Aš niekaip nesuprantu, kodėl miškų žmones vadina barbarais. Kodėl vadino netikėliais. Kodėl vadino bedieviais. Aš žinau paaiškinimus, bet manęs jie netenkina.  Taip pat žinau, kad visa, ką žmogus kalba, kalba apie save. Ypač tai, ką kalba apie kitus.
Nes iš tikro reikia daug didesnio jautrumo, atidumo, budrumo, kad paprastume įžvelgtum tai, kas nepaprasta. Lengva pamatyti tai, kas akivaizdu. Didžiulės bažnyčios, gigantiškos katedros. Milžinai! Į jas tilptų šimtai medžių! Reikia būti asilu, kad nepamatytum bažnyčios. Net asilas sustotų priešais bažnyčią.
O štai medis. Gali ir praeiti pro šalį. Jeigu tavo širdis užšalusi, lengva praeiti pro medį.
Medis – gamtos kūrinys. Visatos stebuklas. Būties apraiška. Ir būtis jame gyva, čia pat, tu gali ją išjausti. Patirti. Su ja susilieti. Ar tai blogai, kad aš noriu per medį pagerbti tą, kurs jį sukūrė?
Kryžius – žmogaus kūrinys. Bažnyčios stebuklas. Kančios apraiška. Kančia jame gyva, ji čia pat, tu gali ją išjausti. Patirti. Su ja susilieti. Ar tai gerai, kad per kryžių noriu nubausti tą, kurio dalis esu?
Miške Dievas visur. Ir ten, ir čia, ir medyje, ir manyje.
Bažnyčioje Dievas yra aukštai. Tik ten, anapus, o tavyje jo nėra.
Dievas yra tik bažnyčioje. Tiems, kurių širdys užšalo. Gali vadinti mane barbare, netikėle ir bedieve. Puikiai žinau, kad visa, ką žmogus sako, byloja apie jį patį. Ypač tai, ką sako apie kitus.

Paskelbta iš www.menoversme.lt