Baltų Atlantida

Paskutinis šansas:
2011 m. gegužę baigiasi pereinamasis laikotarpis, draudžiantis užsieniečiams įsigyti žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemę. Tačiau praeitų metų pabaigoje Seimas priėmė rezoliuciją, kuria įpareigojo Vyriausybę derėtis su Europos Komisija, kad šis pereinamasis laikotarpis būtų pratęstas iki 2013 m.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Kai kurios ES institucijos iš esmės neprieštarauja tokiam Lietuvos vyriausybės pageidavimui, tačiau neįtikinus Europos Komisijos pereinamojo laikotarpio pratęsti, užsieniečiai Lietuvoje galės pirkti žemę be jokių dabar taikomų apribojimų.
Ieško landų apėjimui
Tiesa, Lietuvos išsireikalautu pereinamuoju laikotarpiu užsieniečiams taikomų apribojimų pobūdis ir apimtis jau nuo jų taikymo pradžios kėlė daug klausimų.
Konstituciniu įstatymu nustatyti apribojimai užsieniečiams pirkti žemės ūkio ir miško ūkio paskirties žemę netaikomi užsieniečiams, kurie ne mažiau kaip trejus metus Lietuvoje nuolat gyveno ir vertėsi žemės ūkio veikla.
Advokatų kontorų teisininkai iš karto suskubo patarti, kad tokiu atveju užsieniečiui nebūtina visą tą laikotarpį būti ar gyventi Lietuvoje, užtenka turėti leidimą čia nuolat gyventi ir įrodyti, kad vertiesi žemės ūkio veikla. Taip pat išsiaiškinta, kad apribojimus galima apeiti užsieniečiui Lietuvoje registruojant įmonę (juridinį asmenį).
Įdomu tai, kad įstatymo leidėjo principinė pozicija buvo leisti žemę pirkti užsieniečiams tik tų šalių, kurios atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Paprastai kalbant, žemę buvo leista pirkti tik Europos Sąjungos ir NATO šalių piliečiams. Tačiau praktikoje bet kurios šalies užsieniečiui įregistravus juridinį asmenį Lietuvoje, nebuvo taikomos nei pereinamojo laikotarpio, nei ribojančios nuostatos dėl Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų.
Kaip kad dažnai mūsų valstybėje yra buvę, teisininkai, atstovaujantys suinteresuotą žemės įsigijimu pusę, pasirodė stipresni negu valstybės interesas ir politikų pozicija. Tačiau, ar pakankamai tvirta pozicija buvo daugelį metų žemės klausimus sprendusios kairiųjų valdžios, klausimas lieka atviras.
Rezultato nedavė
Visi sutinka, kad esamas žemės pirkimo reguliavimas ir taikomi apribojimai – o ir jų taikymui Lietuvos išreikalautas besibaigiantis septynerių metų pereinamasis laikotarpis, per kurį Lietuvoje turėjo susiklostyti žemės rinka, išsilyginti žemės kainų skirtumas Lietuvoje ir Europos Sąjungos valstybėse, sustiprėti Lietuvos ūkininkai, – ko gero, tokių rezultatų, kokių buvo laukiama, taip pat nedavė.
Priešingai, spauda mirga pranešimais apie neteisėtai užsieniečiams išparduotą žemę, skaičiuojamą tūkstančiais hektarų, o oficialios institucijos garsiai skundžiasi, jog nieko padaryti negali. O gal nenori?
Esama situacija suskirstė visuomenę į dvi dalis.
Vieni teigia taip: kadangi praktiškai jokie apribojimai dėl žemės pirkimo užsieniečiams ir taip nebuvo taikomi, derėtis dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo nėra prasmės. Esą tokiais žemės pirkimo ribojimais yra mažinama legali lietuviškos žemės paklausa.
Kita visuomenės dalis primygtinai tvirtina, kad neribojamas žemės pardavimas užsieniečiams gali grėsti nacionaliniam Lietuvos saugumui, o ilgaainiui atvesti ir prie Lietuvos suvereniteto praradimo.
Suprantama, kad tai atspindi kraštutinius požiūrius: pirmieji ignoruoja faktą, kad jau po metų pasibaigus pereinamajam laikotarpiui bus galima netrukdomai legalizuotis neteisėtai pirktą žemę, o kiti ignoruoja realybę, kad anksčiau ar vėliau Lietuvoje turės atsirasti žemės rinka, kurioje lygiomis teisėmis dalyvaus ir užsieniečiai, o šie savo darbu, mokamais mokesčiais padės kurti mūsų pačių valstybės gerovę.
Akivaizdu, kad vien tik formalus pereinamojo laikotarpio pratęsimas neužtikrins žemės kainų skirtumų suvienodinimo Lietuvoje ir ES valstybėse, nesukurs Lietuvoje sveika konkurencija grįstos žemės rinkos, galų gale neišspręs jau dabar susiklosčiusios situacijos dėl užsieniečių neteisėtai įgytos žemės. Kita vertus, negalime leisti, kad užsieniečių neteisėtais būdais (per trečius asmenis) įgyta žemė būtų paprastai legalizuota iš karto pasibaigus pereinamajam laikotarpiui.
Į šias problemas neturėtų būti žvelgiama tik iš vieno konstitucinio įstatymo pusės. Ttermino užsieniečiams, nuolat gyvenantiems Lietuvoje, pratęsimas ar panašūs pavieniai siūlymai nebūtinai galėtų iš esmės pakeisti ar užkirsti kelią susiklosčiusiai ydingai žemės pirkimo praktikai.

Už Niujorko salą jis atidavė peilius, biserio medžiagą, keramiką, drabužius ir įrankius kurių bendra vertė buvo 60 guldenų, skaičiuojant pagal to laiko valiutų keitimo kursą buvo – 24 JAV doleriai!!!
 
Su įžūliu reikalavimu parduoti savo žemę, Lietuviai atsiduria Amerikos Indėnų padėtyje. Tereikia pasižiūrėti video apie padėtį Lietuvoje ir pasiskaityti Indėnų vado Sietlo kalbą, pasakytą 1854 metais JAV Prezidentui...
Indėnų vado Sietlo kalba, pasakyta 1854 metais JAV prezidentui
Didysis Vadas iš Vašingtono pranešė, kad pageidauja pirkit mūsų žemę. Didysis Vadas mums taip pat siunčia draugystės ir geros valios žinią. Jis labai geras, bet mes žinom, kad mūsų draugystė - pernelyg mažas mokestis už jo palankumą. Vienok mes pagalvosime apie jūsu pasiūlymą. Kadangi suprantame, kad, jeigu neparduosime žemės, blyškiaveidts ateis su šautuvais ir atims ją jėga. Kaip jūs nupirksite dangų ir žemės šilumą? Šito mes nesuprantame, jeigu mes nevaldome oro tyrumo ir vandens pliuškenimo, tai kaip jūs galite juos iš mūsų nupirkti? Mano tautai kiekviena žemes pėda yra Šventa. Kiekvienas žvilgantis pušies kankorėžis, kiekvienas smėlio krantas, kiekvienas rūko debesėlis miške, kiekviena pievelė, kiekviena zyzianti muselė, medžių kamienais tekančios sultys, - viskas šventa mūsų tautos atmintyje ir jausmuose. Pasitraukę į kelionę tarp žvaigždžių, mirusieji  blyškiaveidžiai užmiršta savo gimtąją šalį. Mūsų mirusieji niekada neužmiršta tos nuostabios žemės, kadangi ji - raudonodžių Motina. Mes - tos žemės
dalis ir ji - dalis mūsų pačių. Kvepiančios gėlės - mūsų seserys. Elnias, žirgas, didysis erelis - mūsų broliai. Kalnų viršūnės, sultingos pievos, šiltas mustango kūnas ir žmogus, - visi jie viena šeima. Kai Didysis Vadas iš Vašingtono sako, kad nori pirkti iš mūsų žemę, jis iš mūsų per daug reikalauja. Didysis Vadas praneša, kad jis mums paliks vietos patogiai gyventi. Jis taps mūsų tėvu, o mes tapsime jo vaikais. Bet viskas ne taip paprasta, kadangi mums ši žemė - Šventa. Šis žvilgantis vanduo, tekantis upeliuose ir upėse, - ne paprastas vanduo, o mūsų protėvių kraujas, jeigu mes parduosime jums žemę, jūs privalote atminti, kad ji šventa, jūs turite mokyti savo vaikus, kad ji šventa. Vandens čiurlenimas - tai mano tėvo tėvo balsas. Upės - mūsų seserys, jos malšina mūsų troškulį. Upės plukdo mūsų kanojas ir maitina mūsų vaikus. Jeigu mes parduosime jums žemę, jūs turite atminti ir mokyti savo vaikus, kad upės - mūsų seserys ir jūsų seserys; ir ateityje su upėmis privalote elgtis gražiai ir gerai, kaip elgiatės su savo seserimi. Raudonodis visada pasitraukia prieš pirmyn einantį blyškiaveidį, kaip kalnų rūkas pasitraukia prieš tekančią saulę. Bet mūsų tėvų palaikai šventi. Jų kapai - šventos vietos, ir todėl šios kalvos, medžiai ir žemės sklypai mums tapo šventi. Mes žinom, kad blyškiaveidis nesupranta mūsų minčių. Jam vienas žemes sklypas nieko nesiskiria nuo kito, kadangi jis - svetimas, kuris ateina naktį ir ima iš žemės viską, ko panori. Jam žemė ne brolis, o priešas, ir jis eina pirmyn, ją užkariaudamas. Jis palieka tėvų kapus, ir dėl to nesijaudina. Jis pagrobia žemę iš savo vaikų, ir jaučiasi ramus. Jis užmiršta tėvų kapus ir savo vaikų teises. Jis į Motiną-žemę ir į brolį-dangų žiūri kaip į daiktus, kuriuos galima pirkti, vogti, parduoti kaip avį ar spalvotus karolius. Jo godumas suryja žemę ir po savęs jis palieka dykumą.
Aš nesuprantu... Mūsų mintys kitokios negu jūsų. Jūsų miestų vaizdas - skausmas raudonodžio žvilgsniui. Gal būt todėl, kad raudonodžiai - laukiniai, ir jie daug ko nesupranta. Blyškiaveidžio miestuose nėra tylos. Juose nėra tokios vietos, kur būtų galima pasiklausyti kaip pavasarį skleidžiasi pumpurai, kaip plevena vabzdžių sparneliai. Galbūt aš paprasčiausias laukinis ir daug ko nesuprantu. Man atrodo, kad triukšmas įžeidžia klausą. Argi čia  gyvenimas, jeigu žmogus negali išgirsti vienišos klaidžiojančios ugnelės šauksmo arba naktinio varlių ginčo tvenkinyje? Aš -- raudonodis, aš daug ko nesuprantu. Indėnai kur kas mieliau klauso švelnaus vėjo šiurenimo virš tvenkinio, uodžia popietinio vėjo ir lietaus kvapą, prisigėrusį pušų sakų  aromato. Raudonodžiui oras - brangenybė, nes tuo pačiu kvėpuoja visa, kas gyva: ir žvėris, ir medis, ir žmogus. Blyškiaveidis nepastebi oro, kuriuo  kvėpuoja. Jis nejaučia dvoko, kuris sklinda nuo mirštančiojo jau daug dienų. Bet jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs privalote atminti, kad mums  oras - brangenybė, kad oras savo dvasia dalijasi su visais, kas gyvas. Vėjas, kuris įkvėpė gyvybę mūsų protėviams, dabar priima jų paskutinį įkvėpimą. Ir šitas vėjas turi pripildyti gyvybės dvasia mūsų vaikus, Jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs turite laikytis atokiai nuo jos ir elgtis su ja kaip su šventa, kad liktų tokių vietų, kur galėtų ateiti netgi blyškiaveidis, norintis pajausti saldų gėlių kvapo prisotintą, iš pievų sklindantį vėjo skonį. Mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą pirkti mūsų žemę. Jeigu mes nuspręsime jį priimti, aš pasakysiu vieną sąlygą: blyškiaveidis su tos žemės gyvūnais privalo elglis kaip su savo broliais. Aš laukinis - aš negaliu kitaip mąstyti. Prerijose mačiau tūkstančius negyvų bizonų - juos nužudė blyškiaveidis, šaudęs iš pravažiuojančio traukinio. Aš - laukinis, ir aš negaliu suprasti, kad dūmus leidžiantis geležinis žirgas gali būti svarbesnis už bizoną; mes jį užmušame tik atsidūrę ant mirties slenksčio. Kas bus su žmogumi, jeigu neliks žvėrių? Jeigu bus išžudyti žvėrys, žmonės išmirs nuo visiškos vienatvės. Kas beatsitiktų gyvūnams, tas pats atsitiks ir žmogui. Viskas tarpusavyje susiję. Jūs privalote savo vaikus mokyti, kad žemė po jų kojomis - tai mūsų
protėvių palaikai. Tada jie gerbs tą žemę ir pasakos savo vaikams, kad joje slypi mūsų giminės gyvybė. Mokykite savo vaikus to, ko mokėme savo vaikus mes, o mes jiems aiškinome, kad žemė - mūsų Motina. Kad ir kas atsitiktų žemei, tas pats atsitiks ir jos vaikams. Kai žmogus spjauna ant žemės, jis spjauna pats ant savęs. Štai ką mes žinome: ne žemė priklauso žmogui, o žmogus priklauso žemei. Štai ką mes žinome: viskas pasaulyje su viskuo susiję, kaip kraujas, kuris suvienija visą giminę.Viskas tarpusavyje susiję. Kas atsitinka žemei, tas atsitinka ir jos vaikams. Ne žmogus mezga gyvybės tinklą - jis tik viena gija jame. Ir vis dėlto mes apsvarstysime jūsų pasiūlymą išeiti į tą rezervaciją, kurią jūs paruošėte mano tautai. Mes gyvensime nuošaliai nuo jūsų, mes gyvensime ramiai. Ne taip jau ir svarbu, kur mes praleisime paskutines savo gyvenimo dienas. Mūsų vaikai jau mate savo tėvus, pažemintus po pralaimėjimo. Mūsų kariai jau patyrė gėdos jausmą.
 Po pralaimėjimo jų gyvenimas visiškai pasikeitė, ir jie naikina savo kūnus saldžiu maistu ir stipriais gėrimais. Ne taip svarbu, kur mes praleisime savo likusias dienas, jų liko ne tiek daug. Tik keliolika valandų, tik keliolika žiemų, ir neliks nė vieno didžiųjų genčių sūnų, kurie kažkada taip mylėjo šitą žemę ir kurie dabar mažomis grupelėmis bastosi miškuose. Niekas negalės apverkti tos tautos, kuri kažkada buvo tokia galinga ir vilčių pilna, kaip ir jūsų. Kam man apverkti savo tautos mirtį? Gentis - tai tik žmonės, ir nieko daugiau. Žmonės ateina ir išeina, kaip jūros bangos. Netgi blyškiaveidis, kurio Dievas eina greta ir kalbasi su juo kaip
draugas, negali išvengti visuotinio likimo. Galų gale galbūt mes tapsime broliais - pažiūrėsim. Bet mes žinome TAI, ką blyškiaveidis dar tik sužinos kada nors ateityje: mūsų ir jūsų vienas Dievas. Dabar jūs įsivaizduojate, kad valdote savo Dievą lygiai taip, kaip norite paimti mūsų žemę, bet yra ne taip. Jis - Dievas visų žmonių, ir vienodai užjaučia liek raudonodžius, tiek blyškiaveidžius. Jam šita žemė - brangenybė, ir blogai elgtis su žeme reiškia pakelti ranką prieš jos Kūrėją. Blyškiaveidžiai taip pat išeis, nors galbūt vėliau už kitas gentis. Toliau purvinkite savo guolį, ir vieną naktį jūs uždusite savo nuosavose išmatose. Bet savo žūtyje jūs degsite ryškiai, apimti galingos Dievo liepsnos. Dievo, kuris atvedė jus į šitas žemes ir dėl kažkokios tai ypatingos priežasties suteikė jums galią valdyti ir šitą žemę, ir raudonodžius. Toks likimas mums - mįslė, kadangi mes nesuprantame, kodėl reikia užmušti bizonus, kodėl prijaukinti laukinius arklius, kodėl trikdyti paslaptingas miško svajones sunkiu žmonių minios kvapu, kodėl kalvas apraizgyti kalbančiais laidais. Kur želdiniai? Jų nėra. Kur erelis? Jo nėra. Tai gyvenimo pabaiga ir išmirimo pradžia. Mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą pirkti mūsų žemę. Jeigu mes sutiksime, tai būsime saugūs pažadėtoje jūsų rezervacijoje. Ten mes galėsime pragyventi nedaug likusių dienų taip, kaip norėsime. Kai iš šios žemės išnyks paskutinis raudonodis, o prisiminimas apie jį bus tik debesėlio šešėlis, sklandantis virš prerijų, šiuose krantuose ir miškuose kaip ir anksčiau išliks mano tautos dvasia, nes ji myli šitą žemę kaip naujagimis myli motinos širdies plakimą. Jeigu mes
parduosime jums šitą žemę, mylėkite ją taip, kaip mes ją mylėjome. Rūpinkitės ja taip, kaip mes ja rūpinomės. Savo atmintyje išsaugokite
šios žemės vaizdą, koks jis buvo, kai jūs ją atėmėte. Ir visomis savo jėgomis, visomis savo mintimis, visa savo širdimi išsaugokite ją savo
vaikams - ir mylėkite ją taip... kaip Dievas myli mus visus. Mes žinom viena: mūsų ir jūsų vienas Dievas. Jam šita žemė - brangenybė. Netgi blyškiaveidžiui neįmanoma išvengti visuotinio likimo. Galų gale mes dar galime tapti broliais. Pažiūrėsim...

Paskelbta iš :www.dokumentika.org/lt/lietuva/apie-lietuvos-zem-s-pardavimo-uzsienieciams-afera