Baltų Atlantida

Dr. Dalia Urbanavičienė
 

Tradicinio šokio ir visuomenės kultūros santykis gali būti labai skirtingas. Priklauso nuo to, apie kokią visuomenę kalbame. Šiuolaikinė Lietuvos visuomenė yra įvairialypė, joje išryškėja atskiros grupės, kurių sąsaja su tradiciniu šokiu yra skirtinga. Tam tikro visuomenės sluoksnio santykis su tradiciniu šokiu daugiausia priklauso nuo įsigalėjusios pasaulėžiūros ir vertybinių, nuo suvokimo, kurios šokio formos yra tradicinės ir ar jos laikomos vertybėmis, išreiškiančiomis tautinį savitumą.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Kita vertus, kiekvienoje šalyje tradicinių šokių raida nebuvo izoliuota nuo kitų kultūrų (ankstesnių ar kaimyninių) įtakos. Todėl aptariant lietuvių liaudies šokių ir visuomenės kultūros santykį verta pasinaudoti šiuolaikiniais kultūrinės antropologijos metodais, reikalaujančiais vienos atskiros žmonių grupės ar civilizacijos tyrimus patikrinti lyginant su kitų grupių ar civilizacijų tyrimų medžiaga, ir pabandyti atskleisti Lietuvoje vykstantį procesą kitų kultūrų šviesoje.

Visų pirma nustatykime, kaip lietuvių choreografinis folkloras atitinka įžymaus pasaulio šokių tyrinėtojo Curt’o Sachs’o sudarytą šokių klasifikaciją. Pagal ją šokiai skirstomi į intravertinius (siaurų judesių) ir ekstravertinius (plačių judesių). Intravertiniai šokiai būdingi matriarchatinėms kultūroms, kuriose vyrauja žemės ir mėnulio religijos, garbinamos deivės, žmonės užsiima žemdirbyste. Tokiose kultūrose pagrindinės šokių atlikėjos yra moterys, jų judesiai siauri ir ramūs, nėra šuolių. Vyrauja grupiniai šokiai, turintys choreografinius piešinius (ratą, rečiau eiles). Tokio tipo šokiams pritariama dainomis. Melodika siauros intervalikos ir diapazono, neryškios dinamikos, pastovaus ritmo ir metro (2 ar 3 dalių), būdinga kvadratinės struktūros forma. Ekstravertiniai šokiai paplitę patriarchatinėse kultūrose, kuriose vyrauja dangaus religijos, vyriški dievai, būdingas klajokliškas gyvenimas, užsiimama medžiokle ar gyvulininkyste. Šio tipo šokius daugiausia šoka vyrai, jų plastikai būdingi platūs, aukšti, veržlūs ir spontaniški judesiai, daug šuolių į aukštį ir į tolį. Nedažnai šokama grupiškai (kartais suformuojamas ratas, eilės). Tokių šokių muzika pasižymi plačia intervalika, vyrauja instrumentinis pradas, dinamika svyruoja nuo pp iki ff, ritmas sudėtingas, metras neretai kintantis, dažnai pasitaiko asimetrinė forma. Ši klasifikacija apibūdina ne tik pagrindinius tam tikroje kultūroje vyraujančios choreografijos bruožus, bet ir atspindi tą kultūrą suformavusios visuomenės ypatybes, susijusias su pasaulėžiūra, psichologija, dominuojančiu moterišku ar vyrišku pradu.

Apie tai, kad lietuvių choreografiniame palikime vyrauja intravertinės kultūros požymiai, dar 1989 m. yra rašęs Kazys Poškaitis. Lietuviškų šokių, kaip ir dainų, kūryboje dominuoja moteriškasis pradas, vien vyrų šokių užrašyta tik keli (tačiau ir tie užrašymai kelia abejonių dėl autentiškumo), daugumos šokių choreografija „yra santūri, pasižymi paprastumu, joje nėra didesnių šuolių, sudėtingų žingsnių, kojos kilnojamos neaukštai“. Papildant K. Poškaitį galima pastebėti, kad intravertiškumas ypač atsispindi archajiškose, daugiausia vien moterų šokamose, sutartinėse, rateliuose ir šokamuosiuose žaidimuose. Vėlyvesniuose poriniuose bei kadriliniuose šokiuose, paplitusiuose Lietuvoje XIX a., išliko intravertinis siaurų judesių pradas, išskyrus tai, kad tokiuose šokiuose vadovaujanti funkcija atiteko vyrams.

Apibendrinant visą lietuvių choreografiją, galima tvirtai teigti, kad iš esmės ji yra intravertinė.

Visas straipsnis:  http://www.etno.lt/Default.aspx?tabid=7156