Rubrikoje :TV saugykla patalpintas naujas reportažas-„Dialogas su senąja Europa" ir „Ugnies reikšmė"

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią jėgą. Dar džiugiau bus ją panaudoti, bet iš pradžių įvardykime save ir atpažinkime save tikraisiais vardais, nes vardas yra pradžia, esmė ir pažadas prie Romos vartų. „
Gintaras Beresnevičius,
Vilnius, 2002 m., šv. Januarijaus diena.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Pacitavau ir pati nustebau, kaip įmantriai atrodo pradžia su G. Beresnevičiaus citata, bet kad jau esu „beresnevičiūtė“, tai visiems „beresnevičiams“, „beresnevičiūtėm“ ir „beresnevičienėms“, šią įmantrią pradžią paliksiu, neperrašysiu.
Šiandien lankėmės Baltų meno parodoje, tad šiame kontekste įdomu ir prasminga pažvelgti į G. Beresnevičiaus tekstus, jam buvo ypatingai svarbūs lietuvio savipratos, saviidentifikacijos ir tautiškumo klausimai.
Nagi kaip pats G. Beresnevičius rašytų apie šią parodą? O rašytų. Skaitytojams pasiūlytų penkias minutes juoko, bet neaišku, ar pro sukąstus, ar nesukąstus dantis.
Nagi kaip aš rašyčiau apie šią parodą? O rašyčiau ir rašyme apie parodą būtų visko, išskyrus rašymo apie parodą (šios filosofijos išmokau iš vieno gėlių turgaus – gėlių turgus, kur būdavo visko, išskyrus gėlių).
Po parodų yra įdomu analizuoti ne tik meną, kurį matėme, bet ir regimąją patirtį, akis nuolat skuba, naršo, žinoma, ne tik fiziologine prasme -  į pačią akį patirtis neateis.
Ką jūs matėte, kai žiūrėjote į Baltų žiedus, smeigtukus ir kitus papuošalus? Savo akies nematėte, akis kaip kamera šokinėja, iki kraštutinumų – nesustoja nė akimirką - smeigtukas, krūtinės papuošalas, smeigtukas, auskaras, smeigtukas, karoliai iš gintaro, žalvario, kaulo... Akis šokinėja ir šokinėja, nesustoja, įdomu kas išeitų, jei savo regimąją patirtį, akies šokinėjimą perkeltumėme į savo reportažą,vaizdai šokinėtų iki kraštutinumų, bet esu tikra, kad po dešimties minučių, šokinėjimo nematytum, sąmonė stabilizuotųsi ir pagaliau pamatytum tai, kas sakoma.
Šįkart regimosios patirties nerealizuosime filmuojant (nors iš aplankytos Baltų meno parodos ryškiausiai ir išliko regimoji patirtis – segė, žiedas, ant žiedo esančios undinėlių figūrėlės, prieblanda (kuri iššaukia daiktų ir erdvės kalbėjimą), žiedas, žiede esanti stiklo akutė, taip „sušokinėjo“ vaizdas, jog žiedų stiklo akutės atsirado  pačių parodos lankytojų akyse, o lankytojų akys – Baltų meno segėse, gražesnių žmogaus akių nesugalvosi – su Baltų meno ornamentais). Galėjau tiksliai aprašyti, kas kaip buvo parodoje, bet tai pamatysite mūsų reportaže, rašant patirtį norisi pateikti daug detaliau, o kad transformuotum savo juslinę patirtį reikia žvilgsnio rafinuotumo.
Toks ir malonumas iš to žvilgsnio rafinuotumo – nebuvo žmogaus akių su Baltų meno ornamentais, kol aš to nepamačiau, dailės kūriniai išmokina matyti, rašytojas – jausti, mąstytojas – mąstyti. Gal dabar suprasim, kodėl menininkai kartais tokie egocentriški – akivaizdu, kad teisę jie turi – per juos pradedi atpažinti jausmus, kurių nesugebėjom artikuliuoti, pamatyti, ko nematėm, kartais jie tikrai padeda pagauti, kas vyksta sąmonėje, žinoma, neabejoju, jog mumyse jau yra tai, ką gali patirti.
Stebėkite Baltų meną ir mokykitės matyti, tai nauja tikrovė, kuri nėra suformuluota konkretaus menininko, ši tikrovė suformuluota senovės lietuvio, vėl neabejoju, jog mumyse jau tai yra. Kaip senais laikais žmonės išmoko, taip ir dabar išmoksite taip mąstyti, taip ir Jūs spinduliuosite senovės lietuvį  (aš sugalvojau paspinduliuoti – vitražiniais dažais ant stiklo nupiešiau žmogaus akis su Baltų ornamentais, to žmogaus akys žiūri į mane, valiūkiškai susivėlusią, šio žmogaus iškraustyti iš savo buto neketinu (beveik galiu girdėti, kaip tas žmogus yra), tad jei nori, kad kažkoks žmogus žiūrėtų ir į tave, nusipiešk ir tu).

Akvilė Žilionytė