Baltų Atlantida

Kažkas sugalvojo, jog diena kaip tuščias lapas – baltas, tuščias, pasiruošęs arba tavo rašymams arba tuščios vietos plėtimams.  Bet, regis,  tai atrodo tik trumpam, nes  jei gimei ne šįryt, tai netrukus išlįs ankstesnės dienos su „kažkur buvau“, „kažką skaičiau“, „kažką piešiau“, „kažką galvojau“.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Išlindo.
Rugsėjo 22-oji kalendoriuje ar ant kokio nors lietuviško medžio lapo pažymėta kaip Baltų vienybės diena („kažką skaičiau“, „kažką girdėjau“).  Gamta taip pat sugalvojo papuošti Baltų vienybės dieną -  rugsėjo 22 d. 18 val. ir 46 min. Saulė pasiekia rudens lygiadienio tašką.
Kalendoriaus lapelis informuoja, jog Lietuvoje pirmieji žmonės apsigyveno maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr., paleolite, kai atšilo klimatas ir ledynai pasitraukė iš Lietuvos teritorijos į Skandinaviją. Nuo tada prasideda mūsų krašto istorija, besitęsianti maždaug 12 000 metų. Maždaug 2500 m. pr. Kr. taikus gyvenimas rytinėje Baltijos pakrantėje baigėsi. Į medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis ateiviai iš pietų. Per kelis šimtmečius, maždaug 2000 m. pr. Kr., mūsų protėviai tapo baltais. Maždaug V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys.
Bendrą mūsų protėvių genčių pavadinimą baltai, kaip mokslinį terminą, XIX a. viduryje pateikė mokslininkas G. Neselmanas, ir nuo tada jis tapo visuotinai vartojamas. Vardą lėmė tų genčių gyvenamosios teritorijos geografinė padėtis prie Baltijos jūros.
Baltų genčių (kuršių, sėlių, žemaičių, lietuvių, aukštaičių, žiemgalių) telkimasis į didelius junginius, galop į valstybę – sudėtingo ir ilgo proceso išdava. Lietuvos teritorijoje gyvenusias baltų gentis siejo giminystės ryšiai, bendros tradicijos, vienodi laidojimo papročiai. Baltų gentys kultūros požiūriu gana panašios. Religijos pobūdis vienodas. Protėviai garbino gamtą, o nesuvokiamus jos reiškinius laikė nežemiškomis jėgomis. Įsikūrusios toje pačioje teritorijoje, jos išgyveno tam tikro pastovumo laikotarpį. Tačiau vis dažniau baltams tekdavo kautis su užpuolikais, ginti gyvybę, turtą, žemes. Turtėjant bendruomenėms, dažnėjo susirėmimai. Kilo poreikis kurti judrius gynybos centrus, baltų genčių teritorinius vienetus, ilgainiui vadinamus žemėmis. Baltų vienybės diena paskelbta rugsėjo 22-oji. Šios šventės proga „kalendorius“ siūlo trumpą kelionę po senovės baltų žemes.
Visi klausinėja savęs, kaip švęsti  šią dieną.  Įtariu, jog šiandien reikia pabėgti iš savo keturių žvaigždučių apartametų ar palėpės, susirasti ką nors švento ir apkabinti. Šiandien už medį neradau nieko šventesnio - jie niekada nesiilsi, kada beišeitum, jų pilnos gatvės – jie nuolat kartojasi, kasdien atlieka tuos pačius ar bent panašius judesius, bet kažkodėl netampa banalūs. Knygos, filmai, paveikslai irgi kasdien rašo, piešia juos. Tiksliau, kad jie kartojasi, aš čia niekuo dėta. Apkabink, nors medžiai kalba mažai, tiesiog taupydami jėgas, bet kalba.
Nuo to galvojimo apie medžius galutinai pamirštu tai, apie ką reikia galvoti.
  Tikrai taip, ant lietuviško medžio lapo ši diena irgi parašyta. Dar parašyta, jog šiandien pasaulyje baltų kalbomis, kurios yra vienos archajiškiausios indoeuropietiškoje šeimoje, tekalba lietuviai ir latviai. Baltų vienybės diena mini labai svarbią datą – 1236 m. įvykusį Saulės mūšį, kuriame baltų gentys sutelktomis pastangomis nugalėjo labai pavojingą agresorių – Livonijos ordino riterius. Mūšis įrodė baltų vienybės galią ir svarbą, paskatino valstybingumo raidą, padėdamas pamatus Mindaugo karalystei.  
 Ir vėl, nuo to galvojimo apie „Saulės mūšį“ galutinai pamirštu tai, apie ką reikia galvoti. Labai jau romantiškas mūšio pavadinimas. Po tokio romantiško pavadinimo, klausimas, kaip švęsti, nekyla. Eiti į šventę kaip į Saulės mūšį.  Sunku su tomis šventėmis – kaip švęsti kalendoriuje pažymėtas dienas puikiai žinojo tik sovietai – su šeima ir iškiliomis kalbomis. Bet turbūt  per daug sukame galvą, kaip švęsti, reikia švęsti, kaip galvojam – apkabinėti medžius, deginti žvakes, laužus, skaityti ar rasti laikos draugiškam pašnekesiui (tie medžių apkabinimai ir laužų deginimai skamba per daug romatiškai, kaip sakė Goethe – romantizmas - liga, klasicizmas – sveikata, bet šiandien reikia ugnies).