Baltų Atlantida

Archeologija mums dovanoja galimybę prisiliesti prie to, ką lietė mūsų protėvių rankos prieš šimtus ir tūkstančius metų. Gyvoji archeologija – patraukli kelionė į praeitį!

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Žmonijos istorija – amžina ir begalinė asmenybių, bendruomenių, genčių, valstybių tarpusavio santykių kaita. Jie, kaip apie tai liudija visų be išimties pasaulio civilizacijų patirtis, išsiaiškinami kalba arba ginklu. Karai ir karybos menas buvo reikšmingas ankstyvosios pasaulio visuomenės ir jos ekonomikos plėtros stimulas. Ne kitaip klostėsi ir ankstyviausioji Lietuvos visuomenės istorija. Apie tai byloja ankstyvosios visuomenės palikti gausūs karybos reikmenys gyvenvietėse ir laidojimo paminkluose – galingi įtvirtinimai piliakalniuose ir susirėmimų pėdsakai juose, palaidotų karių su kovų metu gautų traumų žymėmis kapai, kovos žirgų kapinynai, ginklai.Netiesioginis buvusių karų liudininkas – nuolatinis archeologinių kultūrų, o vėliau ir genčių teritorijų ribų kitimas.

Rašytinių šaltinių apie karus ir karybos meną beveik nėra. Pačiuose ankstyviausiuose – Plinijaus Vyresniojo (77 m. po Kr.), Publijaus Kornelijaus Tacito (98 m. po Kr.) – veikaluose daugiau dėmesio skiriama genčių ir jų papročių aprašymui nei karybai. Tik P. K. Tacitas aisčių aprašyme yra metęs frazę: „Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų statulėles, kurios atstoja ginklus ir gina nuo visko, deivės garbintoją apsaugo net ir priešų maišaty. Kalavijus vartoja retai, dažniau vėzdus“. Jordanas, remdamasis Flavijumi Kasiodoru (maždaug tarp 480–490 ir 585–590 m. po Kr.), savo veikale „Apie getų, arba gotų, kilmę ir istoriją“ (VI a.) paskelbė ostgotų karaliaus Teodoriko laišką aisčiams (rašytas apie 523–526 m.). „Taigi aplankykite mus tais keliais, kuriuos atvėrė jūsų meilė. Mat visada yra naudinga santarvė su turtingais karaliais, kurie pasitenkina mažomis dovanomis ir visada už tai suteikia didesnį atlyginimą. Perdavėme jūsų pasiuntiniams žodžiu keletą nurodymų, kuriais skelbiame tai, kas [jums] turėtų būti malonu“.

Taigi apie 523–526 m. aisčiai (baltai) išsiuntė pasiuntinius pas ostgotų karalių Teodoriką. Nors apie karybą ir ginklus čia nieko neminima, iškalbingas pats pasiuntinybės faktas – sunku įsivaizduoti tų laikų pasiuntinius be ginkluotos apsaugos. Ir tai liudija, kad bent jau VI a. baltų kraštuose buvo profesionalių karių luomas. Jordanas atskleidžia ir kitą aisčių (baltų) charakterio savybę: „Už jų, Okeano pakrantėje, gyvena aisčiai, labai taikinga gentis.“

Žymūs priešistorės ir baltų mitologijos tyrinėtojai M. Gimbutienė ir N. Vėlius linkę pritarti šiam Jordano apibūdinimui. N. Vėlius taip komentuoja Jordano pranešimą: „Šį aisčių bruožą, tarp kitų veiksnių, lėmė ir substrato įtaka: Senosios Europos gyventojai, priešingai indoeuropiečiams, buvo taikūs žmonės. Didelė substrato įtaka jaučiama baltų (ypač vakarinių ir vidurinių) religijoje bei mitologijoje ir visoje jų pasaulėžiūroje.“.

Vargu ar galima taip tiesmukiškai nuvesti šiuos reiškinius per tūkstantmečių kelią. M. Gimbutienės propaguojama idėja apie taikiąją Senąją Europą, garbinančią moteriškos lyties dievus, galėjo istoriškai apimti bent jau neolito pradžią, o Senoji Europa jokiu būdu nėra baltų substratas. Susidarant baltams veikė jau kitos, vietinės Narvos ir Nemuno kultūros, o katalizatorius – indoeuropiečiai, kurie mūsų kraštuose pasirodo apie 2600–2500 m. pr. Kr. Šie gi, M. Gimbutienės teigimu, buvę karingi. Kaip sėkmingą jų skverbimosi priežastį mokslininkė nurodo pranašesnę karinę organizaciją, trijų klasių visuomenės struktūrą, patrilinearumą ir vyriškos lyties dievus.

Aptardama indoeuropietiškos kalbos perdavimo autochtonams mechanizmą, M. Gimbutienė teigia, kad kalba buvusi perduota jėga. Šiaip ar taip, susieti VI a. Jordano pranešimą su neolito laikotarpiu vykusiais reiškiniais vargu ar galima. Juo labiau, kad ir archeologiniai duomenys tam prieštarauja. Būtent VI a. laidojimo paminkluose randama itin daug ginklų, atsiranda „kunigaikštiškieji“ kapai, pasižymintys ypač prabangiais ginklais.

Visas straipsnis:  http://ziniukai.com/content/view/467/2/