Baltų Atlantida

Kas ir kodėl suinteresuotas Kultūros paveldo ir etninės kultūros politikos ir strategijos klausimais Lietuvoje besirūpinančių svarbiausių institucijų silpninimu ir griovimu? Kokios jėgos nesustabdomai stumia, nepaisydamos visuomenės protestų, šias destruktyvias permainas?

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Šių metų birželio 1 d. Seimo Valdybos darbo grupės vardu Seime buvo patyliukais įregistruotas įstatymo projektas „Dėl Lietuvos respublikos valstybinės kultūros paveldo ir etninės kultūros tarybos įstatymo“, kuriuo numatoma sujungti dvi Seimui atskaitingas institucijas: Etninės kultūros globos tarybą (EKGT) ir Valstybinę kultūros paveldo komisiją (VKPK), įsteigiant vieną instituciją – Valstybinę kultūros paveldo ir etninės kultūros tarybą.

Nepaisant etnokultūrininkų protestų ir net Seimo švietimo mokslo ir kultūros komiteto nepritarimo tokiai reorganizacijai, šį įstatymo projektą Seimui pateikė Seimo švietimo mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys.

Ne tik EKGT, bet ir įvairios visuomeninės organizacijos, ne kartą kreipėsi į Seimą perspėdamos, kad šių dviejų itin jautrias ir svarbias Lietuvos kultūros sritis – paveldą ir etninę kultūrą atstovaujančių institucijų  sujungimas susilpnintų abi institucijas.

Birželio 1 d. slapčia ir skubiai pateiktas ir neįtikėtinos skubos tvarka į Seimo dienotvarkę įtrauktas abiejų institucijų sujungimo projektas nėra pagrįstas ekonominiais skaičiavimais, nėra įrodyta kokia nors šitokio sujungimo nauda.

Projekto teikėjai teigia, kad būsimoji Taryba užtikrins EKGT ir VKPK vykdytos veiklos tęstinumą, tačiau ar gali būti įmanomas koks nors veiklos tęstinumas, ir ar įmanoma kokia nors rimtesnė veikla,  jei:

1.    nebelieka regioninių Etninės kultūros globos tarybos padalinių 5-iuose Lietuvos etnografiniuose regionuose;
2.    vietoj 21-o Etninės kultūros globos tarybos nario ir 12-os Valstybinės kultūros paveldo komisijos narių suformuojama tik 12  naujosios jungtinės Tarybos narių grupė;
3.    būsimos jungtinės Tarybos funkcijos susiaurinamos iki siūlymų bei informacijos teikimo vien tik Seimui, tuo tarpu kai dabartinė EKGT gali juos teikti ir Vyriausybei, ir LRT ir kitoms valstybės institucijoms, informuoti visuomenę apie etnokultūrines problemas.
4.    teikiamas įstatymas užkerta galimybę kvalifikuotiems etninės kultūros specialistams  patekti į Tarybą, nes jame numatyta, kad Tarybos nariais tegali būti tik universitetų ir mokslo įstaigų, kurių mokslo ir studijų veikla susijusi su kultūros paveldu bei etnine kultūra, deleguoti atstovai.
Materialaus ir nematerialaus paveldo apsaugos sujungimas į vieną, dėl visiškai savo esme skirtingos puoselėjamų vertybių metodikos, būtų pražūtingas ypač menkiau išvystytai nematerialaus paveldo puoselėjimo sričiai. Juk neveltui nematerialiam ir materialiam paveldui yra skirtos net atskiros UNESCO konvencijos.

Tautinės savimonės ir etnokultūrinių vertybių gyvybingumo globa negali būti prilyginama vien paveldo apsaugai, nes ji reikalauja ypatingo dėmesio ir visiškai kitokių nei paveldosaugoje metodų, todėl yra būtina išsaugoti Etninės kultūros globos tarybą ir Kultūros paveldo komisiją, kaip savarankiškas institucijas.

Kas ir kodėl suinteresuotas Kultūros paveldo ir etninės kultūros politikos ir strategijos klausimais Lietuvoje besirūpinančių svarbiausių institucijų silpninimu ir griovimu? Kokios jėgos nesustabdomai stumia, nepaisydamos visuomenės protestų, šias destruktyvias permainas? Tikėkimės, kad Lietuvos šviesuomenė tokiems sumanymams deramai pasipriešins ir neleis sunaikinti Lietuvos paveldu ir vis dar gyvomis tautinės kultūros tradicijomis besirūpinančių organizacijų ir sugebės nuplėšti kaukes nuo nematomų pilkų kardinolų, siekiančių toliau ardyti tradicinius  Lietuvių kultūros pamatus.