Baltų Atlantida

Kad smurtas ir prievarta neabejotinai iššaukia žiūrovo katarsį rodo kad ir Melo Gibsono filmas "Kristaus kančia" ("The Passion Of Christ"), dėl kurio prievartos scenų buvo tiek pat karstai ginčijamasi kaip ir dėl antisemitizmo. Stebėtojo reakcija į meno objektą yra sudedamoji ir būtina meno kurinio vertinimo ir jo kaip meno objekto identifikavimo dalis.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Tačiau ar tokia priemone iššaukti žiūrovų reakcijai kine yra etiška? Atsakymą supaprastina aplinkybe, jog Holivudo masina tai naudoja ne menines išraiškos tikslams, bet kaip priemonę pritraukti vartotoją. Kino industrija vadovaujasi gan blaivia ir pakankamai ekonomine prielaida: kol veikia silpnas dirgiklis, tol pakanka ir jo, kai jis nebeveikia - žiūrovui yra pateikiamas stipresnis emocine prasme užtaisas. Mūsų temos prasme tai reiškia lieti kuo daugiau kraujo ir, pageidautina, kuo tikroviškiau. Tad nenuostabu, kad smurtas darosi vis rafinuotesnis. Senuosiuose amerikietiškuose vesternuose pakakdavo susmukusio kūno ir kartais aukos riksmo. Tačiau dabar scena, kai nuo šautuvo vamzdžio nuvingiuoja dūmas ir perspektyvoje matosi gulintis be gyvybes ženklų kūnas jau nieko neįtikina.

Kai kurie kino kritikai dėl to kaltina žiūrovą - vaizduotes stoka jau nebeleidžia jam būti kino stebuklo tapsmo ekrane dalyviu, vaizduotes pagalba kuriančiu pilnakraujį paveikslą. Reikia pripažinti, kad iš dalies jis ir yra kaltas, leidęs meniniams estetines pajautos įgūdžiams atrofuotis. Tačiau ne mažiau prie to prisidėjo ir kino pramones "edukacija". Kam varginti žiūrovą intelektualinėmis užduotimis ir reikalauti iš jo įžvelgti kadruose kokią nors prasmę ar skatinti interpretuoti simbolius?

Kino meno tapimas popkulturos reiškiniu ir sukomercialėjimas lėmė, kad dabartinis į vartotoją orientuotas kinas laikosi maždaug tokios pozicijos žiūrovo atžvilgiu: kuo daugiau malonumo ir kuo mažiau pastangų. Yra džiaugiamasi kai pelnas kelis kartus viršija filmo pastatymo kaštus ir liūdima kai daug žadantis "hitas" į kurį investuota ne vienas milijonas patiria fiasko. Meninio kurinio supratimo dimensija yra eliminuojama ir kinas iš meno taip virsta komercine priemone pritraukti klientą, kur svarbiausia - kurti realybes iliuzija (priminsiu, kad menui šitas reikalavimas neegzistuoja, prisiminkime senuosius filmus, kad ir siurrealistini Luiso Banuelio "Andaluzijos suni" ("Un Chien Andalou"). Realybes iliuzija - perkamiausias produktas, tai rodo ir TV realybes šou reitingai. Kad tai vyksta iš tikrųjų, o ne yra išgalvota, labiau kausto žiūrovo dėmesį. Tačiau sis realybes iliuzijos kūrimas reikalauja tikroviškumo visame kame - tame tarpe ir prievartos scenose.

Kinas kaip komercijos objektas, kad būtų patrauklus žiūrovui turi būti perkamas. O tam reikia pataikauti tariamam žiūrovų skoniui. O pataikavimas žiūrovui žudo mena kine. Kad ir aktoriaus Leonardo di Caprio pavyzdys. Jis turėjo visus šansus tapti rimtu ir gerai vertinamu aktoriumi, tačiau pataikavimas gerbėjams ir atsižvelgimas į jų nuomonę padarė saldžiu ir infantiliu herojumi paauglėms (kas tuo abejoja, tepasižiūri viena iš jo ankstyvųjų vaidmenų 1993 m. Lasse Hallstrom filme "Kas graužia Gilbertą Greipą" ("What‘s Eating Gilbert Grape?") ir įvertina jo aktorini potencialą).

Tačiau ką duoda sis tikrovės imitavimas ir priemones emociniam užtaisui sustiprinti?

Visu pirma tai, kad per pastaruoju metu mirtis kino ekrane ir jos lydimas smurtas tapo kasdieniu reiškiniu. Skandinavijos sociologai paskaičiavo, kad dabar 50 kartu dažniau negu buvo praeito amžiaus viduryje TV ekrane žmones mato mirti. Taigi smurtas, prievarta, smurtinė mirtis - kasdieninis gyvenimo palydovas. Yra pagristai laikoma, kad kasdienine prievarta ekrane skatina žiūrovą priimti tai kaip kasdienini ir normalu reiškinį. Juo labiau, kad realybės imitacija kine suformuoja ir gatavai pateikia socialinio konflikto realiam gyvenime sprendimo budus. Bei verčia į pasauli žiūrėti kaip į gerųjų ir blogųjų kovos areną. Kaip kompiuteriniame žaidime, taip ir realiame gyvenime, gali būti arba bloguoju arba geruoju.

Ir pagaliau svarbiausia - tavo taikomos elgesio priemones jau nėra moralinio vertinimo objektas. Tai jau neapsprendžia tavo priklausomybes. Praėjo "Quo Vadis" laikai, kai gerasis herojus kovoja nesmurtinėm priemonėm arba bent jau stengiasi jų išvengti ir tuo skiriasi nuo blogojo, kuriam smurtas ir prievarta yra esminė jį identifikuojanti savybė. Vis labiau ryškėja pozicija, kad galutinai įveikti blogi galima tik atsakant tuo pačiu - jėga. "Rembo", "Terminatorius" ir kiti veiksmo filmai grindžiami šia idėja.Jėgos, kaip priemonės beviltiškumas, yra tabu kine. Kas ji sulaužo, gauna Kanų ar kito kino festivalio prizą. Bet dauguma neturi tikslo pretenduoti į ką nors daugiau apart pinigus. Tikslas pateisina priemones - esminis principas problemai išspręsti. Todėl nenuostabu, kad pastaruoju metu kine įsitvirtina "geresnio blogiečio" stereotipas. Jis nuo kitu skiriasi tik tuo, kad imasi smurto dėl jo ar jo draugų gyvybei iškylančios grėsmes, tuo tarpu kai kiti daro bloga tam, kad ji darytų arba geriausiu atveju dėl materialių paskatų (garbės, karjeros, pinigų ir ect.). "Gero blogiečio" idėja ryški neseniai Lietuvoje rodytose "Rydiko kronikose" ("The Chronicles Of Riddick") ir pagarsėjusioje Kventino Tarantino trilogijoje "Nužudyti Bilą" ("Kill Bill"), kuriame buvo bandyta prievartai suteikti estetini lygmenį. Tarantino teisus - jo prievarta tarsi hipnotizuoja ir svaigina žiūrovą bei drąsiai klausia: jei visi elgiasi blogai, tai kodėl negaliu ir aš? Kai visi blogi, tai ir aš nesu blogesnis. Tad neverta net svarstyti mano elgesio teisingumo. Liberaliosios pasaulėžiūros šventoji karvė - asmens laisvė ir neliečiamumas. Kai ji pažeidžiama, nebelieka jokio moralinio barjero ir galima imtis visu įmanomu priemonių prieš pažeidėją.

Jei suaugusiam žiūrovui gali būti nesunku atsirinkti grūdus nuo pelų, tai augančiam tai tampa tikra Pandoros skrynia, nes formuoja supratimą, kad viskas yra ir turi būti sprendžiama jėga. Pradedant nuo nekaltos Disnėjaus animacijos ir baigiant rytietiškais koviniais filmais. Kalbant Viktoro Hugo terminais, ekrane dominuoja Žano Valžano katorgininko ir jo persekiotojo Žavero prototipas, o ne atgailaujančio nusikaltėlio ir gailestingojo vyskupo įvaizdis. Stiprieji laimi. Tai įtaigu. Ir efektyvu. Ir ... sektina. Kur trūksta jėgos, padeda protas. Amerikos mokyklose egzistuoja du moksleiviu tipai - sportininkas, kuris išsikovoja autoritetą fiziniais duomenimis, ir moksliukas, kuris pelno pripažinimą savo galva. Ką daryti tiems, kurie neturi nei fiziniu duomenų ir didesnių nei vidutiniai gabumų? Arba būti autsaideriu, arba imtis ginklo. Kaip tai daro 2003 m. Guso van Santo filmo "Dramblys" ("Elephant") herojai. Daug psichologu teigia, kad dabar vaikus auklėja ne tėvai, bet TV ir kinas. O prievartos scenos iš TV skatina elgesio imitacija. .Siekimas save realizuoti įgauna kraštutines formas - galima prisiminti tragedija JAV mokykloje, kur pora mokiniu iššaudė pusę klasės ir Lietuvoje filmuota sensacinga video medžiaga, kur realybes šou tradicijų forma nufilmuota kaip vienas mokinys muša kitus.

Norėtųsi apsistoti prie Guso Van Santo filmo "Dramblys", nes jis kaip niekas kitas aktualus mūsų temai. Filmo siužetinis pagrindas ir yra jau minėta tragedija JAV mokykloje. Nors filmas ir neteigia tiesiogiai, kad TV ir kino filmai skatina smurtą, jis akivaizdžiai siūlo įvertinti tokią galimybę. Kai kuriu kino kritikų kaltintas už tai, kad netapo ruporu prieš smurtą kine, filmas palieka pačiam žiūrovui susidaryti nuomonę, kas kaltas dėl įvykusios tragedijos ir paauglių smurto. Ar tik žiniasklaida, ar ir pašliję socialiniai santykiai, vaikystės traumos bei paprasčiausios artimo meiles žmonėse trukumas. Ir pats filmo pavadinimas - režisieriaus alegorija i pasakėčios dramblį, kurį bando apibudinti keturi neregiai, yra aliuzija i šio reiškinio kompleksiškumą. Pasirinkdamas tokią poziciją režisierius išvengia apriorinio skirstymo i geruosius ir bloguosius bei pačiu filmu verčia abejoti tokio skirstymo racija. Ar visada užtenka žmogiškųjų pastangų nuspręsti ir tvirtai teigti, kad pasirinktas būdas išspręsti problemą yra priimtiniausias? Mums, krikščionims, belieka džiaugtis, kad Dievo malones veikimo dėka esame kviečiami i tikrąjį pažinimą. Man vis prisimena filmas "Misija" ("The Mission"), kuriame du herojai renkasi skirtingus budus kovoti su blogiu: vienas su Ostija, o kitas su kardu rankoje. Ir abu pralaimi. Iš pirmo žvilgsnio. Ir jei vertinsime pagal žmogiškus standartus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis pripažįsta žmogaus teisę į asmens neliečiamybę: draudžiama žmogų žeminti, žaloti, kankinti, žiauriai su juo elgtis. Joje akcentuojama viena svarbiausių prigimtinių vaiko teisių- gyventi be prievartos ir pažeminimo. Todėl Lietuva dar 1995 m. liepos 5 dieną ratifikavo Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją , kurios 34 straipsnis teigia, kad valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų prievartos ir smurto formų. Deja, įvairių prievartos ir smurto apraiškų Lietuvoje iki šiol yra apstu, o pastangos pažaboti smurtą nėra labai sėkmingos, nes kovojama tik su smurtu viešose vi etose, o ne šeimose. Dažniausiai pasireiškia smurtas prieš vaikus, moteris ir pagyvenusius žmones.

Smurtas - tai šiurkšti prievarta, fizinės ir emocinės kančios, kurios siekia priversti savo auką kentėti ir taip įgyti jos atžvilgiu ypatingą galią.