Baltų Atlantida

 
Prišaudytos maitėdos varnos Klaipėdos mero ir Seimo narių vaišėms

Po karo atvykėliai į Kuršių neriją kolonistai lietuviai ir rusai iš vieno kito likusio kuršio girdėjo, kad būk tai vietiniai gyventojai kuršiai valgė varnas, o jau mūsų laikais kai kas net nusprendė, kad tai būtinai privalo būti kuršių kulinariniu paveldu.
Dvėseliena mintančių varnų valgymą išradingi „kulinarai“ netgi į Klaipėdos Jūrų šventės valgiaraštį įtraukė, maitėdomis maitino Klaipėdos merą ir jo svečius iš Seimo ir Vyriausybės.
Uostamiesčio maitinimo įmonių savininkų sumanymas, tyčiojantis iš valdžios atstovų, seimūnų ir Klaipėdos merijos valdininkų, maitinti juos maitėdomis (taip pat dar galėtų supuvusiomis daržovėmis ir kiaušiniais, dvėseliena ir prasmirdusia žuvimi) yra sveikintinas, remtinas ir skatintinas įdiegti visose Lietuvos regionuose per didžiąsias šventes, – kaip valdininkai tautai, taip ir tauta jiems!!!
Jau valgiusiems ir besiruošiantiems kitose Kuršių nerijos festivaliuose ir Jūros šventėse prisišveisti varnienos, galiu pasakyti, kad senovėje nei lietuviai, nei juo labiau kuršiai niekada nevalgė varnų (Corvus corone) ir juodvarnių arba kranklių  (Corvus corax), nes visiems buvo žinoma, kad tai yra maitėdos paukščiai, galintys užkrėsti ne tik paukščių, bet ir baisiuoju žmonių maru.

 
            
    Maitėda - juodvarnis, kranklys                Maitėda – pilkoji varna                          
          
Kuršių nerijoje gyvenę kuršiai kopininkai nuo senų senovės mityboje vartojo daug vandens ir pakrantės paukščių ir, ko gero, nė vienas Lietuvos regionas neturi tiek receptų, kaip pasiruošti maisto atsargoms ir valgių iš laukinės paukštienos: ančių, žąsų, laukių, vandens vištelių, kaip tai mokėjo daryti Kuršių nerijos autochtonai – kuršiai kopininkai. O kiek visokiausių gardumynų kuršiai mokėjo gamintis iš griciukų, kirlikų, perkūno oželių, sėjikų, stulgių, tilvikų, tulikų ir aibes kitų pakrančių paukščių, kurie (kol dar išmintimi nežibantys Neringos miesto savivaldybės valdininkai nebuvo užpylę betonais ir taip sunaikinę gamtinę autentiką bei pakrančių florą ir fauną) didžiausiais būriais bėgiojo Kuršių marių ir Baltijos jūros pakrantėse. Šiuos paukščius ne taip lengva būdavo sumedžioti, kita vertus, medžioklę, kaip ir žvejybą, netgi nuo XVII amžiaus griežtai reglamentavo įstatymai bei jų vykdymą prižiūrėdavo valdžios paskirti inspektoriai. Laukinius paukščius būdavo galima medžioti tik išperėjus ir išauginus vadas. Retas kuršis kopininkas medžiodavo ir tai dažniausiai lanku, kilpine arba timpa. Tik vėliau vienas kitas turtingesnis kuršis medžioklei įsigijo orinius šautuvus.

Tulikai (Tringa totanus)                              Varnėnas (Saturnus vulgaris)       

Kitas dalykas – varnėnai. Debesys varnėnų praskrisdavo virš Kuršių nerijos ir pastabūs kuršiai matė bei nustatė praskrendančių varnėnų poilsio vietas.
Kuršių nerijoje gyveną kuršiai kopininkai nuo senų senovės iki praėjusio amžiaus specialiais žemėje užmaskuotais, šaute iššaunančiais ir staigiai paukščius apdengiančiais tinklais gaudydavo būriais per Kuršių neriją traukiančius rudenį išskrendančius gerai įmitusius, riebius varnėnus, - jų prisisūdydavo kubiluose.

Kuršiai, kai Krantas, Rasytė, Nida, Juodkrantė tapo pripažintais kurortais vokiečiams, tuoj pat perprato vasarotojų egzotikos troškimą bei naivumą ir pradėjo jiems siūlyti nebe varnėnus, kurių reikėdavo nemažai prigaudyti ir nupešti, bet didesnius paukščius

         
                       Kovas                                                           Kuosa

kuosas (Corvus monedule) ir kovus (Corvus frugilegus) (bet jokiu būdu ne varnas ar kranklius!!!).  Tačiau, kad ir kaip grietinėje su prieskoninėmis žolelėmis troškintum kovą ar kuosą, vis vien ji turi savo specifinį aromatą bei skonį, kuris daugeliui žmonių sukelia apetitą nežadinančias asociacijas, o šiandien, paragavus tokios paukštienos atgaivinami prisiminimai apie ne taip senai kooperatyvų laikais pakelėse parduodamus katienos ir šunienos šašlykus ...