Baltų Atlantida

Nagrinėdamas Lietuvos mitybos savitumus, nutariau iš arčiau susipažinti su Aukštaitijos kulinariniu paveldu, juolab spaudoje laikas nuo laiko pasirodydavo giriamieji straipsniai apie šio įstabaus krašto kulinarinio paveldo puoselėjimą.
Pasirinkau nuostabų maršrutą: Vilnius – Nemenčinė – Pabradė – Švenčionys – Ignalina – Utena – Molėtai – Anykščiai – Ukmergė – Jonava – Kėdainiai – Panevėžys.

Broga ir maistas, ir svaigalas
Apie Nemenčinę, Pabradę, Švenčionėlius ir Švenčionis turiu pasakyti, kad čia ir juos supančiose apylinkėse vyksta kažkokie man nesuprantami procesai, - matyt lietuviai iš tų kraštų išsikraustė į užsienius, palikę vieną kitą senolį, o jų vietą yra atkeldinti lenkai, bet labai jau prastos kokybės, kažkokie visi ištinusiais, pamėlusiais veidais, panašūs vienas į kitą tiek vyrai, tiek ir moterys - visi kaip dvyniai, net kalba jų nei lenkiška, nei baltarusiška, kažkokia švepla ir sunkiai suprantama, nebent tik jiems patiems.
Sutiktas vienutėlaitis Švenčionyse autochtonas lietuvis paaiškino, kad keli išlikę lietuviai  paslapčia maitinasi namuose, o tiems „ateiviams“ maisto nereikia, todėl jų egzistavimui  palaikyti yra įsteigtos „snarglinės“, kuriose ir mitalas, ir gėralas yra mūsų Vyriausybės ir Seimo palaimintas monopolinis  rusiškas samogonas, kurio prigaminta dešimtys įvairiausių pavadinimų: „Diedo“, „Kipšo“, „Vilko“, „Tvirtovės“, „Kablys“, „Smūgis“... Nors ant plastmasinių dvilitrinių butelių etikečių rašoma kad tai alus, bet dideliu šriftu paryškintas alkoholio procentas rodo, kad tai yra grynų gryniausia svaiginanti broga, - štai kodėl šių kraštų žmogiško pavidalo gyviams kitokio maisto ir nereikia... 

Vieni ir tie patys valgiai
Ignalinoje nuotaika pasitaisė, nes čia buvo galima rasti kavinių, kur galima pavalgyti, tačiau niekur nebuvo galima gauti grybų, vietinės ežerų žuvies, matyt, ignaliniečiai savo miškų grybus bus iki pašaknų išnaikinę, o ežerų žuvis elektra ištrankę...
Gavau ir neblogos kavos. Deja, apie arbatas čia  niekas neišmano, - patrenkia ant stalo drungno vandens puoduką su kažkokių dulkių maišeliu. Apie čiobrelių, mėtų, liepžiedžių, aviečių ir kitas garsias šio krašto arbatas, kurias sovietmečiu su medumi gerdavo ir girdavo Leningrado žydeliai, vietiniai jau pamiršo.
Ir kuo toliau važiavau, tuo įdomesni dalykai dėjosi: visur vienas ir tas pats sovietinio  „obščepito“ valgiaraštis, vieni ir tie patys valgiai, tik kitaip, grafomaniškai „išradingai“ pavardinti.
Tai ypač buvo matyti Utenoje. Nesuprantu kaip galima aukštaičių kulinariniu paveldu vadinti beliašus, befstrogeną, čenachus, čeburekus, guliašą, plovą ir šašlykus. Pasiklausinėjęs, pakalbėjęs su maitinimo įmonių savininkais supratau, kad jie į mitybos verslą įsisuko atsitiktinai, o visos Aukštaitijos kavinių ir valgyklų virėjos, yra baigę vieną ir tą pačią sovietinę kulinarijos mokyklą, ir tai senais „gerais“ socializmo laikais. Regis, kad tenai pat mokslus bus išėjusi ir ponia, už nemažus pinigus dalijanti Aukštaitijos kulinarinio paveldo iškabas.

Fui – nuo Molėtų iki Jonavos
Į Molėtų Etnokosmologijos centrą traukia būriai turistų, visi nori po ilgų kelionių, ekskursijos Molėtų observatorijoje pavalgyti, atsigerti. Deja. Čia turėtų būti ne paprasta užeiga su kolchozinio badmečio bulvių valgiais arba spagečiais ir picomis, o išskirtinė valgykla su autentiškais apeiginiais sakraliniais valgiais, kurie Europoje yra išlikę tik Lietuvoje. Net šiandien galima kas tris keturis kartus mėnesį stebinti ir tuo pat džiuginti išskirtiniais archaiškais etnologiniais, atitinkamomis pagoniško tikėjimo apeigomis ir ritualais susaikstytais valgiais bei gėrimais.
Šių dienų realijos visai kitokios: netoli  pavažiavus nekūrenamoje kavinėje viskas padaryta tikriausiai tyčiojantis iš lankytojų. Apie valgius nekalbu, nes jie patiekiami vakarykščiai, o gal ir pernykščiai, tačiau įdomiausias yra tualetas lauke. Tokios smirdalynės Lietuvoje reikia su žiburiu ieškoti ir čia visiems pasaulio ekskursantams pakelės smuklės savininkas demonstruoja baudžiavinės Lietuvos higienos lygį. Manau, šiais nuosmukio laikais savininkas galėtų gerus pinigus uždirbti, jei už tokį egzotišką patupėjimą iš lankytojų pareikalautų didesnio užmokesčio. Galima net lažybas organizuoti: kas tupykloje ilgiau ištvers nenualpęs, kieno nosis stipresnė ir pan. Fui...
Fui – sakau Anykščių,  Kėdainių ir Jonavos kavinėms ir valgykloms. Tyčia aplankiau visas: visur vienas ir tas pats valgiaraštis ir ypatingai neskaniai gaminami valgiai, dažniausiai vakarykščiai, visi kaip vienas atsiduodantys įgrisusiu Katpėdėlių maisto Vegetos prieskoniu.  Spėju, kad iš šių miestų visi virėjai emigravo ir maistą gamina likę indų plovėjai...