Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ką atstovauja Lietuvos valdžia?
 

Dabar tinkle

Mes turime 11 svečius ir 10 narių online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 1755097

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

Kulinarija-maistas ir mityba
Velykų mėsos gaminiai PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Kulinarija-maistas ir mityba
Penktadienis, 02 Balandis 2010 13:05


Per Šventąsias Velykas lietuviai gaminosi daug įvairių kiaulienos mėsos gaminių, nuo senų senovės žinomiausias ir įdomiausias yra aukštaitiškas urštas, - kiekviena vietovė, kiekvienas dvaras, kiekviena šeimininkė savaip ir tik pagal savo išskirtinį receptą gamino šį populiarų kepenų ir mėsos gaminį. Kokių tik urštų neprigamindavo išradingos aukštaitės: grubius (rupius), maltus, trintus ir minkštus, kaip aksomas, vyniotus lašiniuose, taukinėje, sudėtus į storąsias žarnas (juos retsykiais net ir karštai parūkydavo), drobinius maišelius, tošinius indus, keraminius dubenis.
Kepdavo specialiose keraminėse urštinėse, atvirai arba uždengtus dangčiais, kuriuose būdavo specialios skylės garams išeiti.
Aukštaitijos kaimuose, senuose vienkiemiuose kai kas dar tebeturi urštines su dubenėliais. Deja, kai sovietiniais laikais parduotuvėse pasirodė virtos plaučių dešros, sovietinės liaudies taikliai pramintos „šuns džiaugsmu“ ir niekam tikęs, bet pigus mėsos kombinatų paštetas, lietuvių atmintyje paštetas įgavo žemos kokybės gaminio įvaizdį.
Visame pasaulyje paštetas (tai tas pats urštas) yra kulinarų ir virėjų aukščiausio meistriškumo įrodymas, imperatorių, karalių ir žymiausių pasaulio smagurių svajonė, - prisiminkite vaikystėje skaitytas Šarlio Pero, brolių Grimų ir Vilhelmo Haufo pasakas, Diuma romanus ...
Ir seniau, ir dabar mūsų senelės ir mamos pagamina tokius nepakartojamus urštus, kad žodžiais neįmanoma nupasakoti. Dar ir dabar vestuvių, krikštynų, sukaktuvių švenčių, šeimos susibėgimo puotoms, netgi pakasynų pietums būtinai ant stalo dedamas nepakartojamas gardumynas – lietuviškas urštas (paštetas).
Gaila, kad mūsų dienų mėsos gamyklų savininkai ir mėsos gamybos technologai, didžiųjų prekybos tinklų savininkai ir valdytojai nieko nėra girdėję apie tikruosius lietuviškus urštus. Pirkėjai vėl gi taikliai visų mėsos gamyklų paštetus praminė „bomžų vėmalais“, nes jų, neėda ne tik bėdžiai, bet ir valkataujantys šunys ir katės.
O sąžinę ir gėdą praradę Lietuvos mėsininkai, tuos chemikalais perdozuotus gamybinių mėsos atliekų trintinius dar drįsta siūlyti mūsų vaikams, kurių užvalgius, mažiesiems prasideda baisūs skrandžio skausmai ir visam gyvenimui įsigyjama alergija...
 Na, bet užteks piktintis niekšingais sukčiais, užmirškime jų piktadarystes ir pamėginkime patys šventėms pasidaryti gardų lietuvišką urštą.

   
    
                       Atvira urštinė                          Urštinė su dangčiu

 


Kaimiška urštinė su dubenėliais

Urštas
bus atsiradęs iš aukštaitiško žodžio „uršti“:  „pilvas urščia – valgyti prašo“, „skrandis žinią duoda – uršto prašosi“, „ar ne uršto kėsiniesi?“, „paviešėje ir urštas saldesnis“, „skanliža ir iš uršto lašinius išrankioja“, „skaugiui net uršto skūpu“.

 

 


Maltos mėsos urštas

 

 


Spalvingas prašmatnus vestuvių urštas

 

    
Kumpio ir trintos vištienos urštas            Rupus urštas rūkytos šoninės juostelėse

   
         Urštas su razinomis ir riešutais                                Dvaro urštinė

KUPIŠKĖNŲ URŠTAS

 

 
Reikia:
•    1000g kiaulių pažandžių,
•    600g kiaulės kepenų,
•    500g kiaulės galvos,
•    trijų morkų,
•    trijų svogūnų,
•    česnako galvutės,
•    5-6 kvapiųjų pipirų,
•    poros laurų lapų,
•    200g mėsos sultinio,   
•    70g druskos ,
•    3g džiovintų mairūnų,
•    2g maltų juodųjų pipirų,
•    kelių laurų lapų, ,
•    gerai išvalytų storųjų žarnų.
Kepenis apie pusvalandį virkite atskirai. Kiaulės galvą ir pažandes su dviem morkomis, svogūnu, keliomis česnako skiltelėmis, kvapiaisiais pipirais ir laurų lapais taip pat atskirai išvirkite.
Išgriebtas kepenis, porą šviežių svogūnų, tris česnako skilteles keletą kartų permalkite per smulkiausią sietelį, užplikykite verdančiu mėsos sultiniu ir gerai ištrinkite mediniu šaukštu, kad nebūtų gumuliukų. Nuo kiaulės galvos nurankiotas mėsytes ir pažandes stambiai supjaustykite. Abejas mases sumaišykite, įberkite druskos (turi būti truputį per sūru, nes verdant dalis sūrymo lieka vandenyje), pagardinkite mairūnais, pipirais ir laurų lapais. Ta mase nelabai standžiai prikiškite storas gerai išvalytas žarnas, siūlu užriškite abu galus. Į puodą įdėkite griežinėliais supjaustytą morką, svogūno ropelę, dvi česnako skilteles, mairūnų, pipirų ir laurų lapų ir apie pusvalandį virkite vandenyje. Po to šaltoje vietoje nakčiai paslėkite.
Aukštaičiai dar gamindavo urštą ir pardavimui, tik į jį dėdavo daugiau riebios mėsos, kad geriau sustingtų. Paruoštą urštą sudėdavo į sandarius tošinius indus arba į specialius dubenis, indus pakaitindavo sudėję ant šiaudų puoduose, kol užvirdavo vanduo, atvėsindavo, - tada viršuje susidarydavo gražus riebalų sluoksnelis. Atvėsintas tošines uždengdavo tošiniais dangteliais, o dubenis gražiai aprišdavo sviestiniu popieriumi, - ir gražumas, ir gardumas.


SENOVINIS GIROJE MARINUOTAS VIRTAS RŪKYTAS KUMPIS

 

 

Reikia:
•    rūkyto kumpio,
•    naminės duonos giros, kad apsemtų kumpį,
•    3 svogūnų,
•    3 morkų,
•    3 česnako skiltelių,
•    kelių laurų lapų,
•    7 gvazdikėlių,
•    7 kadagių uogų,
•    7 kvapiųjų pipirų,
•    200g maltų pyrago džiūvėsėlių.
Gamyba:
Dieną – dvi prieš Šventąsias Velykas rūkytą kumpį dėdavo į didelį dubenį, užpildavo tikra namine gira (dabar geriausiai tiktų „Ragučio“ Smetoniška duonos gira) taip, kad gerai apsemtų, sumesdavo į girą plonais griežinėliais supjaustytą svogūną, tris česnako skilteles, kelis laurų lapus, 7 kvapiųių pipirų žirnelius, 7 gvazdikėlius, 7 traiškytas kadagių uogas ir  padėdavo šaltai marinuotis. Prieš kepant mėsą išimdavo iš marinato (marinato neišpildavo), kumpį nusausindavo. Ant skardos dugno sudėliodavo trijų morkų ir dviejų svogūnų griežinėlius, ant jų dėdavo kumpį ir šaudavo į įkaitintą orkaitę. Kepdavo valandą-pusantros retsykiais palaistydami kepsnį marinatu. Galiausiai keptą mėsą išimdavo, palaukę 10-15 minučių (kad mėsą būtų lengviau pjaustyti, kad ji netrupėtų) kumpį apibarstydavo pyrago džiūvėsėliais, tais pačiais džiūvėsėliais papuošdavo ir kumpio padėklą.
Skardoje likusius prikepimus užpildavo marinatu, dalį morkų ir daržovių sutrindavo ir paruošdavo nepaprasto gardumo padažą.

ALUJE VIRTAS KARAMELIZUOTAS KIAULĖS KUMPIS

 


Reikia:
•    5kg šviežio kiaulės kumpio su kaulu,  
•    5 litrų alus,
•    dviejų svogūnų,
•    dviejų morkų,
•    pusės saliero gumbo
•    50g druskos,  
•    150g persijotos cukraus pudros.
Gamyba:
Sudėkite į didelį puodą kumpį, daržoves, druską ir užpilkite alumi. Kumpio kilogramas vidutiniškai verda apie 50 min. Verdant, nugraibykite putas. Jei alus išgaruoja, galima įpilti verdančio vandens. Išvirusio kumpio viršų supjaustykite kryžmai ir apibarstykite persijota cukraus pudra (viršus turi būti baltas). Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių temperatūros. Kepkite 25-35 min., kol cukrus virs karamele. Palikite pusvalandžiui ataušti, po to supjaustykite ir patiekite į stalą.
Į prikaistuvį įpilkite perkoštą alaus viralą, sutrintas virtas daržoves ir maišydami kaitinkite, kol pasieksite reikiamos konsistencijos padažą, nes vieni mėgsta skystesnį, kiti – tirštesnį padažą.

 

KAUNO UŽKANDINIS KIAULĖS KUMPIS, VIRTAS PORTERYJE SU ŠIENU

 


Reikia:
•    1 kg kiaulės kumpio be kaulo,
•    100g šviežio kvapnus šieno,
•    1,5 litro porterio,
•    morkos,
•    svogūno,
•    petražolės šaknies,
•    gabalėlio saliero gumbo,
•    kelių česnako skiltelių,
•    10  kvapiųjų pipirų,
•    3 laurų lapų,
•    10g druskos.
Gamyba:
Mano žiniomis šitas kumpis buvo gaminamas Raudondvario dvare. 1840 m. grafams Tiškevičiams rekonstravus ir atstačius Raudondvario pilį, buvo suruošta  puota. Pilies inventorinėse knygose parašyta, kad aluje su šienu verdamam kumpiui įsigytas pūdas šviežio šieno iš pilies pievų.
Tarpūkario Kauno restoranuose tiek karštam, tiek ir šaltam užkandžiui būdavo patiekiamas porteryje su šienu virtas kiaulės kumpis. Pirmiausia šitaip kumpis buvo pradėtas gaminti L. Stankevičienės restorane, kuri kilimo buvo iš Raudondvario, o vėliau ir kituose Kauno restoranuose, tačiau didžiausią paklausą turėjo „Metropolio“ restorane.
Kiaulės kumpiui išpjaudavo kaulą, stipriai surišdavo, suvyniodavo į drobelę. Į puodą sudėdavo porą gerų saujų šviežio kvapnaus šieno. Dėdavo kumpį, svogūną, morką, petražolės šaknį, saliero gabėlį, česnako skilteles, druską, kvapiuosius pipirus ir laurų lapus, užpildavo porteriu taip, kad apsemtų ir virdavo apie valandą, kad kumpis įsigertų porterio skonio ir aromato.  
 Paskui išimdavo, išvyniodavo iš drobelės, dėdavo kumpį į skardą, jį apklodavo rūkytos šoninės juostelėmis ir kepdavo, kol gražiai parusdavo viršus.
Karštas kumpis Kauno restoranuose būdavo patiekiamas su porterio padažu, bulvių koše ir šviežiai raugintais agurkėliais.
Padažui iš porterio viralo atskirai išimdavo daržoves, šieną  ir prieskonius. Laurų lapus,  kvapiuosius pipirus ir šieną išmesdavo, daržoves sutrindavo, dėdavo į iškoštą porterio viralą ir virdavo, kol sutirštės. Pagardindavo druska ir maltais juodaisiais pipirais
Šaltam užkandžiui kumpis būdavo patiekiamas supjaustytas griežinėliais su  šviežiais krienais ir tuo pačiu porterio padažu, nes jis yra skanus ir atvėsęs.

 

KLEBONIŠKAI OBUOLIŲ VYNE KEPTAS GLAZŪRUOTAS KIAULĖS KUMPIS

 


Reikia:
•    7 kg sūdyto ir po to atmirkyto kiaulės kumpio su kaulu,
•    5 litrų vandens,
•    česnako galvutės,
•    dviejų morkų
•    dviejų svogūnų,
•    pusės citrinos žievelės,
•    10 kvapiųjų pipirų,
•    5 laurų lapų,  
•    300g naminio obuolių vyno.
Gamyba:
Kumpį užpilkite vandeniu, sudėkite daržoves, citrinos žievelę, prieskonius ir virkite 3,5 val. (50 minučių kiekvienam kilogramui mėsos). Nepamirškite nugraibyti putas.
Išvirusį kumpį išimkite, citrinos žievelę, pipirus ir laurų lapus išmeskite, daržoves išgriebkite, - reikės padažui. Kumpį nusausinkite, atvėsinkite, odą išilgai perpjaukite ir ją nuplėškite. Likusius plotelius nupjaukite. Nupjaukite ir lašinius, palikdami 1 cm storį riebalų.  Kumpį dėkite į skardą, įpilkite 300g naminio obuolių vyno. Paruoštą kepsnį dėkite į 200° С įkaitintą orkaitę. Temperatūrą sumažinkite iki 170° С ir palaistydami kepkite, kol kumpis gražiai parus.
Iškepusį ir išimtą iš orkaitės kumpį palaikykite 15 -30 min., kad į mėsą įsigertų visos sultys, mėsos konsistencija taptų standesnė ir pjaustant, netrupėtų mėsa. Pjaustykite kepsnį įstrižai, sukant kumpį, kad mėsą būtų galima atpjauti nuo kaulo.
Likusį skardoje skystį su prikepimais išmaišykite, kiek pakaitinkite virš kaitrės, perkoškite į prikaistuvį, virtas daržoves sutrinkite ir maišydami virkite iki jums tinkamos konsistencijos, nes vieni mėgsta skystesnį padažą, kiti – tirštesnį.
Šitaip kumpis būdavo gaminamas vaišėms Kauno kunigų seminarijoje net nuo 1870 metų, todėl ir daugelio aukštųjų dvasiškių bei klebonų gaspadinių žinojo ir mokėjo, kaip pagaminti klebonišką kumpį.
Prie kumpio duodavo orkaitėje keptų bulvių, raugintų obuolių, obuolių arba slyvų košės.
Kaip rašo amžininkai, A.Baranauskas, Maironis, Vaižgantas ir daugelis tarpukario Lietuvos iškilių dvasiškių visuomenės veikėjų ant vaišių stalo dažnai dėdavo klebonišką kumpį, suprantama, kai nebūdavo pasninkaujama.

 
PLATELIŲ DVARO SIDRE KEPTAS KUMPIS 
 

 

 


Reikia:
•    2 kg šviežio kumpio be kaulo,
•    2 litrų pusiau sauso sidro,
•    2 svogūnų,
•    pasternoko šaknies,
•    20g druskos,
•    10 kvapiųjų pipirų,
•    3 laurų lapų,
•    20 gvazdikėlių,
•    100g persijotos cukraus pudros.

Gamyba:
Kumpį užpilkite sidru, sudėkite daržoves, druską, kvapiuosius pipirus, laurų lapus ir virkite 3,5 val. (50 minučių kiekvienam kilogramui mėsos). Nepamirškite nugraibyti putas.
Išvirusį kumpį išimkite (sidro viralą pasilikite, nes reikės padažui). Kumpį nusausinkite, atvėsinkite, odą išilgai perpjaukite ir ją nuplėškite. Likusius plotelius nupjaukite. Nupjaukite ir lašinius, palikdami 1 cm storį riebalų. Juos supjaustykite rombeliais ir į kiekvieną įkiškite po gvazdikėlį. Kumpį dėkite į britvoną (troškintuvą) ar skardą, įpilkite 150g sidro viralo, kumpį apibarstykite cukraus pudra. Paruoštą kepsnį dėkite į 200° С įkaitintą orkaitę. Temperatūrą sumažinkite iki 170° С ir palaistydami kepkite, kol kumpis gražiai parus.
Iškepusį ir išimtą iš orkaitės kumpį palaikykite 15 - 30 min., kad į mėsą įsigertų visos sultys, mėsos konsistencija taptų standesnė ir pjaustant netrupėtų mėsa.
Į prikaistuvį įpilkite perkošto sidro viralo, sutrintų virtų daržovių ir maišydami kaitinkite, kol pasieksite reikiamos konsistencijos padažą.
Jei šis kumpis patiekiamas su sidro padažu, esu įsitikinęs, kad jokio garnyro prie jo nereikia, nebent velykinio ragaišio, kas mėgsta sočiai prisikirsti...
 
ŠVENTŲJŲ VELYKŲ SERBENTŲ VYNE MARINUOTAS KEPTAS VERŠIO KUMPIS
SU SPANGUOLIŲ PADAŽU, ROJAUS OBUOLIUKAIS IR MORKYTĖMIS
 

 

 


Reikia:
•    5 kg veršio kumpis su kaulu
•    200g rūkytų lašinukų,
•    5 litrų virinto vandens,
•    1 litro naminio serbentų vyno,  
•    500g svogūnų,
•    100g druskos,
•    10 gvazdikėlių,
•    10 kvapiųjų pipirų,
•    5 laurų lapų
•    rojaus obuoliukų
•    morkų,
        Spanguolių padažui:
•    350g spanguolių,
•    2 mandarinų,
Gamyba:
Veršio kumpį gražiai apipjaustykite, lašinukus supjaustykite piršteliais. Aštriu peiliuku įpjaukite gilias įpjovas ir tenai sukiškite lašinukų pirštelius. Kumpį dėkite į gilesnį dubenį apdėliokite svogūnų griežinėliais, sumeskite kvapiuosius pipirus, laurų lapus. Virintą vandenį išmaišykite naminiu serbentų vynu, druska, užpilkite kumpį ir marinuokite mažiausiai parą šaltoje vietoje.
Paskui kumpį dėkite į aliejumi pateptą skardą, įpilkite skardon 300g marinato ir kepkite 170° С 2-2,3 val. arba kol įsmeigtas adatinis termometras prie kaulo parodys 80° С. Kepant, kumpį dažnai laistyti vyno marinatu. Baigiant, apie kumpį sudėliokite rojaus obuoliukus, virtų morkų pirštelius ir dar pakepkite, kad suminkštėtų obuoliukai.
Padažui sutrinkite 350g spanguolių, nutarkuokite 2 mandarinų cedrą (geltona žievelė), išspaukite jų sunką, įpilkite 500g marinato ir virinkite prikaistuvyje iki jums patinkančios konsistencijos. Gardinkite padažą pagal savo skonį druska, cukrumi, maltais juodaisiais pipirais.
Kepsnį patiekite padėkle su rojaus obuoliukais ir morkų piršteliais, atskirai padažinėje duokite padažo. Seniau tokį veršienos kumpį valgydavo su velykiniu ragaišiu.


Lietuvos kaimo turizmo sodybų šeimininkai, rajoninių miestų, mažų miestelių maitinimo įmonės, kaip šiandien įprasta, neturėtų savo svečius maitinti mūsų mitybai netinkančiais svetimvalgiais: kinų saldžiai rūgščiais valgiais, italų makaronais ar picomis, netgi badmečių kolchoziniais bulviniais valgiais, nes su didele nauda sau, su tradicinėmis iškilmėmis galėtų ruošti garsiąsias lietuviškas skerstuves pagal savo krašto valgių gamybos papročius. Suprantama, šiandien jau nebereikia kiaulių auginti, bauginti svečius nemaloniais kiaulių skerdimo vaizdais. Paskerstų paršiukų galima gauti netoli esančiose ir visus leidimus turinčiose skerdyklose.
Kaimo turizmo sodybų svečiai patys galėtų dalyvauti skerdienos išdarinėjime, visokiausių valgių gamyboje, patys galėtų ragauti skerstuvių valgius, patys sau (o vaikeliams kiek būtų džiaugsmo!) kelionei išsirūkyti lauktuvių dešrų, kumpių, nugarinių, šoninių, lašinių...
O jei dar kokį paršiuką išsikeptų senovinėje krosnyje skardoje ar ant aksties (iešmo), tai visiems būtų ir graži atrakcija, ir senovinių tradicijų priminimas, ir, galų gale, nuostabi puota. O juk tiek nedaug reikia, - tik noro. Kiaulienos mėsos gaminių receptų galima pasirinkti iš aplinkinių vyresnio amžiaus žmonių, daug jų yra užrašyta kulinarinėse knygose, daug norintiesiems galėčiau duoti ir aš.
Galbūt tada mūsų kaime pabuvęs lenkas, vokietis ar anglas, dalyvavęs ir puotavęs tradicinėse lietuviškose skerstuvėse, - ko savo kraštuose ir regėte nėra regėjęs, nedrįs teigti, kad lietuviai neturi savo valgių...

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas
LAST_UPDATED2
 
Kulinarinis paveldas-Koldūnai PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Kulinarija-maistas ir mityba
Antradienis, 23 kovas 2010 08:33

KAS YRA KOLDŪNAI, VIRTINIAI,
ŠVILPIKAI, ŠALTANOSIAI IR AUSELĖS

 

 

Gero vyro plaštakos dydžio lietuviški koldūnai nuo senų senovės
stebindavo kitų tautų svečius, kurie lankydavosi Lietuvoje


Mūsų artimiausių kaimynų, ypač rusų, lenkų, ukrainiečių, vokiečių grožinėje bei kulinarinėje literatūroje dažnai randame minint lietuviškus koldūnus. Retsykiais šalia koldūnų minimi virtiniai, švilpikai, šaltanosiai, auselės…
Šiandien daug kam darosi nesuprantama: gal rašantieji nesigaudo lietuviškuose valgių pavadinimuose, kad, atrodo vieną ir tą patį valgį įvairiais vardais pavadina?
O gal mes patys daug ką pamiršome ir nebemokame atskirti kas yra kas?
Istoriškai žiūrint, nuo 2000 metų prieš Kristų net tris tūkstančius metų baltai gyveno labai dideliame žemių plote nuo Ladogos ir Onegos ežerų šiaurėje, Uralo kalnų rytuose, Dono ištakų pietuose, Karpatų kalnų pietvakariuose, Vyslos žemupio iki Oderio vakaruose ir Baltijos jūros šiaurės vakaruose (M.Gimbutas. “The Balts”, New York, 1963, p.83).
Būtent šiame didžiuliame plote baltai išvystė žemdirbystę ir gyvulininkystę, daržininkystę, sodininkystę, suprantama, be to maisto atsargų ruošimui užsiiminėjo medžiokle, žvejyba ir kitais maisto ruošos būdais.
Didžiojo tautų kraustymosi metu tiek hunai, perėję baltų žemes ir apsistoję dabartinėje Vengrijoje, tiek slavų gentys apie VI amžiuje pradėjusios plisti nuo Karpatų kalnų, tiek žymiai vėliau atkakę mongolai totoriai ir įkūrę Astrachanės, Krymo ir Kazanės chanatus buvo klajokliais, todel, suprantama, žemdirbystės nemokėjo ir javų, miltų bei kitų žemdirbystės maisto produktų mityboje nevartojo arba išmokę vartoti mainydavo su žemdirbių tautomis, t.y. su mūsų protėviais.
Taigi, ir daugelis valgių į atkakėlių tautas yra pakliuvę iš baltų, o ne atvirkščiai, kaip dabar mėgino aiškinti istorijos neimokę  visokie “žinovai”.
Pavyzdžiui, rusai šiandien visur reklamuojamus pelmenius perėmė ir išmoko gaminti iš ugrofinų komių permiakų, na, o tešlą pelmeniams, kurią savo knygose aprašo pavardę pakeitęs žydas Pachliobkinas, iškočioti gali nebet sunkumų kilnotojas...

 

 


 

Ne bet kokioje lėkštėjė galima patalpinti dičkius lietuviškus koldūnus


Nėra lietuviškesnio žodžio, kaip “koldūnas”. “Kolduoti” – raityti, “kvalduoti” – užlankstyti, netgi “kaltūnas” – suveltas kuodas…Taigi, ir koldūnas yra užraitytas gaminys.
Kuo koldūnas skiriasi nuo paprasto virtinio? Visų pirma savo dydžiu – jis yra didelės plaštakos dydžio, todėl tampa aišku, kad stambus, valgus vyras įstengdavo suvalgyti ne daugiau 4-5 koldūnų.
 Kad tokį dičkį pagaminti reikėdavo ir specialios tešlos, kad būdama plona, virdama neištežtų, kad gaminant būtų lengvai kočiojama, kad formuojant koldūną tešla nebūtų tąsi, nesitrauktų, todėl ją gamindavo iš viso grūdo kvietinių miltų su kiaušinių tryniais ir plikydavo dilgėlių aliejumi.
Beje, lietuviai nuo seniausių laikų mityboje vartojo dilgėlių aliejų (dilgėlėse yra 32% aliejaus, o vėliau pradėtuose kultivuoti saulėgrąžose - 38%).
O štai lietuviškų koldūnų įdaras yra išskirtinis, supergurmaniškas, šiandien galima teigti – fantastiškas, niekur kitur pasaulyje nežinomas ir negirdėtas. Tai džiovinti baravykai, šutinti svogūnų sultinyje. Tiesa, Vanda Zavadskienė savo knygoje “Lietuvos virėja”18... dar talpina grafo Tiškevičiaus koldūnų receptą, kurių įdaras yra džiovinti baravykai su rūkytų kumpiu…
Taigi, nors mūsų dienomis ir užversti maisto prekių parduotuvių šaldytuvai įvairių įvairiausiais “koldūnais”, jie nieko bendro neturi su tikraisiais lietuviškais koldūnais, kaip “Moskvič” nebuvo ir negali būti “Mersedes”...
Tai, ką perša mums gamintojai yra tik paprasčiausi VIRTINIAI.

Deja, deja, - maisto prekių parduotuvių šaldikliuose, kad ir gražiausiai įpakuoti „koldūnai“ net ir su lietuviškais virtiniais nieko bendra neturi.
Pagalvokite – mėsos kilogramas kainuoja 16 litų, o „koldūnų“ su mėsos įdaru kilogramas nuo 5 iki 10 litų. Norisi paklausti ir pardavėjų, ir „koldūnų“ gamintojų,  ar tik ta „mėsa“ nebus nupjaustyta nuo kokios nors gaišenos arba  nugramdyta nuo asfalto suvažinėta katė, kad taip „papigiai“ jiems mėsos įdaras atseina?  Ir kiek į kišenes susikrauna Valstybinės maisto ir veterinarijos klerkai, jei tokios „gamintojų“ akivaizdžios apgaulės nepastebi?

 

                                                                                                                                           

 
Save gerbiąs aukštaitis bent kelis kartus per savaitę privalo pasidėti ant stalo virtinių su įvairiausiais įdarais. Todėl drąsiai, oriai ir su pasididžiavimu galima teigti, kad aukštaičių nacionalinis valgis yra ne kolchozinio badmečio cepelinas,
o aukštaitški virtiniai su įvairių įvairiausiais įdarais


Įvairiausių dydžių, formų su dar įvairesniais įdarais virtiniai yra aukštaičių virtuvės pažiba, nes būtent iš aukštaičių virtinių gamybos išmoko ir aplinkinės tautos: baltarusiai, ukrainiečiai, lenkai ir net latviai, tiesa, ten labiausiai prigijo virtiniai su kopūstais ir pilkaisiais žirniais.
O kaip reikia virti virtinius? Čia jau bet kuri Aukštaitijos moteris pasakys, kad vanduo turi būti pasūdytas su šlakeliu aliejaus, o nuo įdaro priklauso kuo dar pagardinamas vanduo: būtinai svogūno gabalėliu arba svogūnų lukštais, bitrėsle, čiobreliu, lauro lapu, kiečiu, kraujažole, mairūnu, peletrūnu, kiek šeimininkių, kiek virtinių, tiek ir kvapiųjų žolelių...

 


 

 

Aukštaitiški švilpikai su obuoliais


Aukštaičiai niekada nesumaišys virtinio su švilpiku, kuris įdaromas uogomis ar vaisiais ir kandant net “švilpia”. Sovietinio „obščepito“ laikais kolchozinių valgyklų virėjos „švilpikais“ ėmė vadinti keptus virtų bulvių skrylius. Tačiau aukštaičio neapšausi, nes jie puikiai žino kuo skiriasi skryliai nuo virtinių – „švilpikų“, tai kitų lietuvos regionų virėjas pašiepdavo, kad jos tikruosius „švilpikus“ su uogomis pačios sušveitė, o iš kiaulių jovalui skirtų bulvių milicininkams švilpius gamina...
Dar daugiau, - tik aukštaičiai galėjo duoti virtiniams su mėlynėmis, vaivorais arba juodaisiais serbentais taikliai pašaipų pavadinimą – “šaltanosiai”.
Na, o auselės įdarytos miško grybais, savo forma primenančios paršiuko auseles, būdavo didžiųjų švenčių, ypač Šventųjų Kūčių stalo garsiųjų lietuviškų barštelių su auselėmis ingredientas.
Per sovietmetį jau daug kas suspėjo pamiršti šį Lietuvos aukštosios virtuvės patiekalą, kurį mėgo ir aukštino Europos diduomenė. Net dabar daugelyje pasaulio kraštų kulinarinėse knygose randame lietuviškus barštelius su auselėmis. Deja, tikrasis receptas pamirštas, todėl būtina jį prisiminti, o tam pirmiausiai paigaminkime burokėlių giros:


BUROKĖLIŲ GIRA
LIETUVIŠKIEMS BARŠTELIAMS SU „AUSELĖMIS“

Reikia:
2 litrų šaltinio vandens,  
vieno burokėlio,
50 g naminės juodos ruginės duonos,
2 šaukštų medaus,
šaukštelio kmynų.

Gamyba:
Duoną pakepinti, burokėlius nulupti, supjaustyti griežinėliais ir sudėti pramaišiui į indą. Šaltinio vandenį užvirinti, ataušinti ir užpilti burokėlius. Laikyti 2 paras šiltoje patalpoje, kol įrūgs, perkošti. Galima gerti kaip girą, tačiau svarbiausias, išskirtinis ir nuostabiausias jos panaudojimo būdas, - tai visame pasaulyje Lietuvą išgarsinę LIETUVIŠKI BARŠTELIAI SU “AUSELĖMIS”.
    

AUTENTIŠKAS LIETUVIŠKŲ BARŠTELIŲ SU “AUSELĖMIS” RECEPTAS
 

                                                                                                                                           
Baravykų įdarui:
120 g džiovintų baravykų,
200 g vandens,
50 g svogūnų,
50 g naminio sviesto,
3 g druskos.
„Auselių“ tešlai:
320 g išsijotų kvietinių miltų,
naminio kiaušinio,
šaukšto aliejaus,
žiupsnelio druskos,
100 ml karšto vandens,
20 g kvietinių miltų pabarstymui.
Gamyba:
Džiovintus baravykus porai valandų užmerkti šaltame vandenyje, kad kiek atmirktų, išgriebti ir supjaustyti mažais kubeliais, baravykų vandens neišpilti, nes iš jo bus verdami baršteliai. Svogūnus nulupti, supjaustyti smulkiais kubeliais ir kepinti svieste, kol suminkštės, tada sudėti baravykus ir, uždengus dangtį, ant lėtos ugnies patroškinti 10 minučių, pagardinti druska. Po to atvėsinti.
Išsijotus miltus išmaišyti su druska, paskui kiaušiniu ir aliejumi, užpilti karšto vandens ir tuoj pat išminkyti tešlą, iškočioti 1 mm storumo lakštą, supjaustyti  5x5 cm dydžio kvadratais, ant jų dėti po puse šaukštelio įdaro. Suformuoti „auseles“ ir išvirti jas pasūdytame vandenyje.
„Auseles“  visada reikia virti atskirai, nes viralas tampa miltingai drumstu ir gerai mitybai netinkamu.
Vienai porcijai įpilti 250g gerai iškoštos burokėlių giros, 50g baravykų nuoviro, įmesti laurų lapelį, kelis kvapiuosius pipirus ir užvirinti, laurų lapus ir pipirus išmesti, pagardinti druska. Skaidriai raudoną viralą stalan patiekti tik sriubinėje. „Auseles“ atnešti uždengtame porcelianiniame dubenyje.
Rūgštoką viralą supilti į porcelianinę gilią lėkštę, po to įdėti 20 arba daugiau „auselių“ su baravykų įdaru.
Savaime suprantama, valgyti tik su sidabriniu arba auksiniu šaukštu.

Kaunas, 2010 m. kovo 21 d.

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas

LAST_UPDATED2
 
Paslėpta priklausomybė PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Kulinarija-maistas ir mityba
Sekmadienis, 31 Sausis 2010 23:24

Gyvename technologinio progreso amžiuje ir dažnai net nepagalvojame apie tai, kuo maitinamės. Paimkime kad ir prieskonių karalių – natrio glutamatą (E621), be kurio neįsivaizduojamAs daugelio restoranų ir ypač greito maisto įstaigų egzistavimas. Šis sintetinis skonio sustiprintojas gali daryti tikrus stebuklus, pavyzdžiui, paversti prastos rūšies peršaldytą mėsą nepaprastu skanėstu. Priedas praktiškai neturi nei skonio, nei kvapo. Nenuostabu, kad dauguma virėjų beria jį vietoje druskos, o korporacijos žeriasi už stebuklingus miltelius kolosalius pelnus.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

 

E621 veikimo principas yra toks: pakliuvęs į organizmą, preparatas greitai prasiskverbia su krauju į smegenis ir sustiprina skonio pojūčius, tame tarpe ir signalus iš liežuvio skonio receptorių. Dėl to mūsų valgomas maistas pasidaro nepaprastai skanus. Realybėje gi patiekalas gaminamas iš pačių pigiausių produktų: faršo su mėsos pakaitalais, žemos rūšies ir peršaldytos mėsos, paukštienos, žuvies, jūros produktų, grybų ir t.t.
-
Šalia nenuginčijamų “privalumų”, natrio glutamatas turi ir trūkumų – po vartojimo jaučiamus galvos skausmus, širdies ritmo padažnėjimą, silpnumą raumenyse, mieguistumą, temperatūros pakilimą ir pan. Specialistai tvirtina, kad E621 gali sukelti alergiją ir neatitaisomai pažeidžia žmogaus smegenis ir yra ypač pavojingas vaikų sveikatai.
-
Daugybė tyrimų patvirtino, kad šios medžiagos vartojimas sukelia vaikui nebeatitaisomus regėjimo ir smegenų pažeidimus. Be to, vaikas (kaip ir suaugęs žmogus) pripranta prie natrio glutamato buvimo maiste. Nuo dažno E621 vartojimo skonio receptoriai praranda jautrumą, todėl dažnai jį vartojančiam žmogui maistas be papildo ima atrodyti beskonis. Tai viena iš priežasčių, dėl ko vaikai namuose atsisako patiekalų iš kokybiškų produktų, bes su didžiausiu džiaugsmu lekia į fastfūdą nusipirkti ko nors iš tenykštės produkcijos.
Jau nebe pirmą dešimtmetį natrio glutamatas yra pagrindinis priešas daugybei organizacijų, kovojančių už sveiką maitinimąsi (ypač tai liečia vaikų maitinimąsi ir produktus vaikams). Tačiau iki šiol dėl kažkokių nepaaiškinamų, paslaptingų, beveik mistinių priežasčių ta kova šioms organizacijoms nesiseka. O gamintojai ir toliau gauna milžiniškus pelnus.
Žinoma, restoranų lankytojai – toli gražu ne vieninteliai natrio glutamato vartotojai. Šis papildas dedamas į koncentratus (sriubas, sultinio kubelius), į stiklainiuose ir buteliuose pakuojamus padažus, konservus, pusfabrikačius. O ir daugelis supermarketuose parduodamų prieskonių mišinių turi savo sudėtyje trečdalį E621. teisingumo dėlei reikia pažymėti, kad natrio glutamatas – anaiptol ne pats kenksmingiausias maisto priedas. Neretai virėjai ir maisto produktų gamintojai, siekiantys minimalizuoti išlaidas ir padidinti pajamas, kaip glutamato alternatyvą naudoja natrio inozinatą (E631) ir kalio glutamatą (E622). O šitie “prieskoniai” gali pridaryti dar didesnės žalos organizmui.
Kelia nerimą ir kiti maisto priedai su indeksu E. E128, vadinamas dar dažikliu “raudonu 2G” ir naudojamu daugiausiai dešrelių gamyboje, uždraustas Europos sąjungoje. Paskutiniai tyrimai, atlikti Europos maisto standartų agentūroje (EFSA), parodė, kad šis dažiklis metabolizuojasi į aniliną, kuris yra genotoksiškas, t.y. junginys, darantis mirtiną žalą DNR.
Įdomu, kad daugumoje taip vadinamų išsivysčiusių šalių, visų pirma JAV ir Eurosąjungoje, maisto produktų, skirtų vidaus rinkai gamyboje veikia vieni draudimai. O gaminant eksportinius analogus (tame tarpe ir vaikų maistą), draudimų yra gerokai mažiau. Tokios “pagalbos” besivystančioms šalims pasekmėmis pačios demokratiškiausios pasaulio šalys, matomai, nelabai domisi.
Kad galėtumėte savarankiškai susiorientuoti dvigubuose standartuose maisto produktų gamybos srityje, pateiksime maisto priedų sąrašą iš draudžiamų “išsivysčiusiose” šalyse priedų:
E102, Е110, Е120, Е150, E105, E111, E126, E130, E152, E104, E122, E141, E171, E477, E221, E222, E223, E224, E124, E131, E142, E210, E210, E212, E250, E251, E330, E311, E312, E313, E320, E321, E322, E338, E339, E340, E341, E407, E450, E461, E466.
Naudojami: jogurtuose, vaikų maiste, šokolade, konditerijos gaminiuose, kramtomojoje gumoje, gazuotame vandenyje, aluje, pusfabrikačiuose, greito maisto įstaigose, koncentratuose, padažuose, konservuose ir pan. Draudimo priežastys: sutrikdo virškinimo trakto veiklą, sukelia galvos skausmą, susierzinimą, nuovargio jausmą, depresiją, odos išbėrimus, astmos priepuolius, alergines ir uždegimines reakcijas, kepenų ir inkstų ligas, vėžinius susirgimus, kelia pavojų širdies ir kraujagyslių sistemai, pakelia cholesterino lygį, sunaikina vitaminus.
Tiems, kas kreipia dėmesį į produktų ir gėrimų etiketes parduotuvėse, turbūt bus įdomu susipažinti ir su dar vienu draudžiamų priedų sąrašu: E103, E107, E121, E123, E125, E127, E128, E140, E153–155, E160d, E160f, E166, E173–175, E180, E182, E209, E213–219, E225–228, E230–233, E237, E238, Е240, E241, E252, E253, E264, E281–283, E302, E303, E305, E308–314, E317, E318, E323–325, E328, E329, E343–345, E349, E350–352, E355–357, E359, E365–368, E370, E375, E381, E384, E387–390, E399, E403, E408, E409, E418, E419, E429–436, E441–444, E446, E462, E463, E465, E467, E474, E476–480, E482–489, E491–496, E505, E512, E519–523, E535, E537, E538, E541, E542, E550, E552, E554–557, E559, E560, E574, E576, E577, E579, E580, E622–625, E628, E629, E632–635, E640, E641, E906, E908–911, E913, E916–919, E922–926, E929, E942–946, E957, E959, E1000, E1001, E1105, E1503, E1521.
Stebulkingasis E621 natrio glutamatas
Užeikite į parduotuvę. Prisirinkite 10 savo mėgstamų, supakuotų Patiekalų receptai produktų. Dabar pasižiūrėkite, kiek iš jų, sudėtyje Patiekalų receptai skonio stipriklio Patiekalų receptai (mononatrio) glutamato, kuris žymimas E621? Gal 5? O Patiekalų receptai 7? O gal visi?

Jei bent 7 jūsų pamėgti produktai, Patiekalų receptai pasirinkote, turi šio skonio Patiekalų receptai - jūs tikriausiai jau priklausomi!

LAST_UPDATED2
 
<< Pradžia < Ankstesn 1 2 3 4 5 6 7 8 Sekantis > ir >>

Puslapis 1 iš 8