Baltų Atlantida

KAM ATITEKS 500 MILIJONŲ LITŲ VERTĖS TURTAS:
LIETUVOS ŽYDAMS LITVAKAMS AR ŽYDŲ AFERISTAMS?..
„Niekas tiksliai nežino, kokį turtą Lietuvoje iki 1940 metų valdė žydai. Teisingumo ministerijos duomenimis, vien kompensacijoms už negrąžintus natūra pastatus gali prireikti ne mažiau kaip 170 mln. litų. Kiek verti yra pastatai, kuriuos teks grąžinti, apskritai sunku pasakyti. Iš pradžių Lietuvos žydų bendruomenė valstybei buvo pateikusi pretenzijas į 1600 objektų.
Peržiūrėjus archyvinius dokumentus, objektų sąrašas kas kartą vis trumpėjo. Jame šiuo metu yra 139 objektai, esantys daugiausia Kauno ir Vilniaus senamiesčiuose.

Išankstiniais apskaičiavimais, pastatų vertė gali siekti ne mažiau kaip 500 mln. litų. Būtent į šį turtą kol kas pretenduoja žydai arba jų įsteigtas “Lietuvos žydų paveldo fondas”.
Pastarojo fondo valdyboje yra šeši Lietuvoje ir tiek pat Izraelyje bei Amerikoje gyvenantys žydai. Kai kurie asmenys vertinami itin prieštaringai.“ – Kauno diena,  2007, vasario 23, Nr.77(18107)

Žydai nežydai nori tikriesiems žydams priklausančio turto
Net vienuolika žydų organizacijų pretenduoja į Lietuvos žydų (litvakų) turtą. Tačiau iš tiesų didžioji dalis šių organizacijų yra fiktyvios ir neturi jokios religinės ir juo labiau juridinės teisės pretenduoti į Lietuvos žydų (litvakų) religinės bendruomenės turtą.
Ne tik Vilniuje, Kaune bet ir Klaipėdoje rusakalbiai žydai plačiai skelbiasi, kad Lietuvos Respublika ir Klaipėdos savivaldybė atiduotų tiktai jiems svetimą, kitiems žydams (Mėmelio žydams ir Žemaitijos žydams) priklausantį nekilnojamą turtą.
Iki šiol apie teisinius šių reikalavimų pagrįstumus Lietuvoje dar nebuvo kalbėta, nes kol kas vyrauja viena vienintelė a priori nuostata: vieni žydai nežydai (pagal Talmudą) reikalauja kitiems žydams priklausančio nekilnojamo turto, tai tas turtas ir privalo būtinai būti atiduotas ir Lietuvoje jau priimta nutartis, kad tiems kitiems, t.y. nežydams, nors ir žydiškos išvaizdos, privalo būti grąžinta turto už 500 milijonų litų.
Ši abstrakti reikalavimo nuostata jokiu būdu nėra juridiškai reglamentuota jokiais nei konstituciniais (Europos Sąjungos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos), nei juo labiau Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos juridiniais dokumentais.
Šiandien Vilniuje ir Kaune gyvenantys žydai (litvakai) ir žydai nežydai, taip pat Klaipėdoje gyvenantys žydai nežydai, reikalaudami iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje (Memelyje, t.y. buvusioje Vokietijoje) ir Žemaitijoje (Lietuvos Respublikoje) gyvenančių žydų turto, remiasi ne civilizuotos Europos juridiniais dokumentais, o būktai žydų Talmudu, pagal kurio įstatymus žydų religinei bendruomenei priklausantis turtas privalo priklausyti žydų religinei bendruomenei.
Talmudas (arba Gemare) yra moralinis (dorovinis) ir religinis visų žydų kodeksas. Tai štai, Talmude apie tai, kad vienam žydui priklausantis privatus turtas privalo priklausyti kitam, ypač kitos šalies žydui yra neįmanomas. Pagal Talmudą privatus žydo turtas nepriklauso abalienacijai (turto nusavinimui kito žydo naudai, ypač ne autochtonui), ir juolab vietinei religinei bendruomenei nepriklausančiam žydui.
Pagal Talmudo aksiologija (turto nusavinimu) išeitų, kad šiandien kai kurie Vilniaus, Kauno ir Klaipėdoje gyvenantys rusakalbiai arba amerikakalbiai žydai netgi pagal Talmudą neturi nei moralinių, nei religinių teisių pretenduoti į Lietuvos žydų (litvakų) ir Vokietijos žydų (aškenazių) net religinėms bendruomenėms priklausantį turtą, nekalbant apie ab intestato (be testamento) privatų nekilnojamąjį turtą. Į tai turėtų atkreipti dėmesį Lietuvos juristai, kurie yra Europos piliečiai ir privalo vadovautis Europoje priimta Konstitucija ir teisiniais dokumentais.
Jeigu Vilniuje ir Klaipėdoje gyvenantys rusakalbiai bei JAV žydai, jiems nepriklausančio kitų žydų turto reikalauja remdamiesi Talmudu, konsekventualiai išeitų, kad tiek lietuvių, tiek visų kitų Europos tautų juristai, vykdydami Talmudo įstatymus priklauso jau nebe krikščionių, katalikų, protestantų, evangelikų, stačiatikių ar kitokioms religinėms kocesijoms, o tik vienintelei žydų religinei bendruomenei, ir tuo pačiu jie tampa nebe lietuviais, anglais, vokiečiais, italais, ispanais, švedais ar pan., ir be jokios abjuracijos automatški tampa žydais.
Antra vertus, Klaipėdoje gyvenatys Rusijos žydai prašo ne atiduoti, bet grąžinti minimą Vokietijos žydų ir Lietuvos žydų turtą. Šis juridinis kazusas netgi pagal Talmudą yra neįmanomas, kaip neįmanoma grąžinti to, ko niekada nebuvo ir niekada neturėjai.
Žydas nėra lygus žydui
Jeigu Vilniuje ir Klaipėdoje gyvenantys iš Rusijos arba JAV atsikėlę žydai reikalauja jiems atiduoti Lietuvos žydų (litvakų) ir Vokietijos žydų (aškenazių) nekilnojamą turtą, tai dar kartą reikėtų perskaityti Talmudą ir įsitikinti ar turi moralinę ir religinę teisę vienoje šalyje gyvenę žydai pretenduoti į kitos šalies žydų nekilnojamą turtą.
Nagrinėjant Talmudą, atsiranda daug neaiškumų ir keblių dalykų pačių žydų atveju. Štai, Talmudas kategoriškai draudžia mišrias santuokas. Mišrių santuokų vaikai net šiuolaikiniame Izaraelyje yra antrarūšiai žmonės.
Tame pačiame Talmude nežydai yra vadinami pačiais negražiausiais žodžiais: gojais, kelafimais, memzeriais, šiksais ir dar 50 įvairiausiais negražiais žodžiais. Iš esmės nežydai yra ne žmonės, nežmogiai, gyvuliai.
Talmudo įstatyme „Orach-chajim“ 55.20 p.50-51 gojai prilyginami mėšlui ir išmatoms.
Talmude išvardijamos detalios instrukcijos kaip apgaudinėti gojus, apsverinėti, apgauti matuojant, apskaičiuoti, lupikauti, melagingai liudyti teisme.
Gojų santuokos čia prilyginamos arklių kergimui, o vaikai nelaikomi jų vaikais, todėl jei tie tėvai ir jų vaikai perina į žydiją, sūnus gali vesti tikrą motiną „Iope de‘a“, 269.1, psl.153.
Senieji rabinų įstatymai taip pat nurodo, kad mišrių santuokų žydės sūnus nuo gojaus laikomas žydu, blogiausiu atveju jis vis tiek pusžydis. O gojės vaikas nuo žydo žydu nelaikomas. Dar kartą pabrėžiame, kad šio įstatymo griežtai laikomasi ir šių dienų Izraelyje.