Baltų Atlantida

Tikėtina, kad dauguma sutiks su teiginiu: Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas neatskiriama kuriamo Europai ir pasauliui Lietuvos įvaizdžio dalis. Tam valstybė skiria dideles lėšas, pasitelktos tautos intelektualinės jėgos.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Taigi laikas ir vieta kalbėti ne vien apie istorinį faktą ar  jo interpretacijas, bet visų pirma apie paties preteksto kurti šią viešujų ryšių kampaniją, paties fakto apie kurį konstruojamas spektaklis parinkimo logiką. Kas valdo praeitį, tas valdo ir ateitį, žinoma ir dabartį. Gerai žinoma aksioma.
   Todėl istorijai retai pavyksta išvengti  politikos tarnaitės, jei nepasakyti prostitutės vaidmens, o istorinės interpretacijos tarnauja  valdžios vykdomos politikos pateisinimu. Kaip tik šiuo kampu mes norime pažvelgti į Lietuvos vardo tūkstantmečio šurmulį, parodyti kontekstą, kuris pareikalavo būtent tokio Lietuvos pristatymo šiandien ir žinoma pakalbėti apie alternatyvas. Pažvelkime  į visa tai ne šventinės emocijos, bet šaltomis politiko akimis.
      Taigi, kas vyksta?! Mums visiems rodomas vaizdelis, kuriame vienas ar kitas garbus istorijos profesorius „atradęs“ Kvedlinburgo  analuose  tekstą apie šv.Brunono misiją ,nustato, kad žodžiu LITUA čia pirmą kartą rašytinėje istorijoje esame paminėti MES. Ką reiškia šis bendrinis pavadinimas, t.y. kokį politinį, teritorinį ar organizacinį darinį jis ženklina, profesoriams klausimas nekyla. Jų netrikdo mintis, kad vien šio termino egzistavimas niekaip nesiderina su jų pačių propaguojamu dešimto amžiaus Lietuvos vaizdu: atskiros gentys pasklidę miškingoje ir pelkėtoje vietovėje neturinčios kiek rimtesnės socialinės organizacijos, jau nekalbant apie politinę jas apjungiančią struktūrą. Nejausdamas jokio prieštaravimo vienas profesorius įrodinėja esą dešimtame amžiuje visos baltų gentys buvo suvokiamos kaip „prūsai“, todėl neabejotina šv.Brunoną  nugalavo žinomi Europos „aštriadančiai“ lietuviai. Taip, vardan šventinės nuotaikos, šv. Brunono legendos „karalius“ Netimeras įvardinamas mūsų tautiečiu... Todėl oficialiame valstybiniame Lietuvos vartų portale skaitome :“1009 m. – tais metais į Lietuvą atvykęs žymus krikščionybės skleidėjas, vienuolis, saksų grafo sūnus Brunonas Kverfurtietis, apkrikštijo vienos iš lietuvių genties vadą Netimerą...“ Tai, kad vokiečiai ir lenkai sutartinai laiko misionieriaus Brunono  mirties vieta prie Gižicko miesto esančio Negocino ežero pakrantes, kur jau prieš šimtą metų vokiečių pastatytas kryžius ir bažnyčia tam įvykiui atminti, tampa faktu, kuriam „tuo blogiau“ jei jis neatitinka Lietuvos vardo paminėjimo direkcijos programos.
    Mes, žinoma, susitaikytume su visomis šiomis šventinėmis paikystėmis ir istorijos profesorių logika, jeigu tai būtų tik LITUA vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kaimyninių šalių istorikai savo tūkstantmečius dar ne tokiais paistalais grindė ir nieko... Deja  „vardo“ paminėjimas tampa pretekstu  istorikų ir politikų interpretacijoms ir apibendrinimams , kurie nekaltą šėliojimą paverčia politine problema. Nenoromis kyla mintis: pati šventė kai kam reikalinga  tik dėl šių apibendrinimų.

AUDRIUS BUTKEVIČIUS IR ROLANDAS PAULAUSKAS

Sekančiame straipsnyje skaitykite "APIE TIKRAI KRIKŠČIONIŠKĄ SAVĘS PLAKIMĄ " , kartu matysire reportažo tęsinį