Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...
„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...
„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...
Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...
Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...
Jūsų dėmesiui pateikiame nuostabiausias keliones į dar mažai kam atrastą Sarmatijos pasaulį.Europos Sarmatija Antikos ir Renesanso geografinėje tradicijoje buvo vadinamas Vidurio Rytų Europos regionas, kurio istorijoje baltai ir Lietuva suvaidino svarbų, kartais net lemiamą, vaidmenį.
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.
Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
Tauta pasiekia ko trokšta, kai moka ir gali sujungti saviškius ir pakreipti jų jausmą, mintį ir valią viena linkme. Tauta laimi, kai vieningai vykdo savo sprendimus ir savo žodį pasako laiku.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
L R Prezidentei D. Grybauskaitei LR Seimo pirmininkei I Degutienei
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2010-01-12 d. NUTARIMO DĖL PROJEKTŲ PAKEISTI VALSTYBINĖS KALBOS ABĖCĖLĘ, RAŠYBĄ Nr. XP – 689A (2), Nr. XP – 2316
Prašome nepritarti LR Vyriausybės parengtam “Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių įstatymo projektui” Nr.-689A (2) ir “Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3. 282, 3.303 ir 3.306 straipsnių pakeitimo įstatymo projektams” Nr. XP – 2316, kadangi jie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo sprendimams, valstybės interesams, griauna valstybinės kalbos sistemą, turi daug neteisingų teiginių. 2009-11-06 d. LR Konstitucinis teismas nusprendė: “Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla”. Tuo tarpu Vyriausybė išduoda Lietuvos Respublikos gyvybinius interesus, ilgaamžius lietuvių tautos siekius, tautos pamatą – valstybinę kalbą ir minėto projekto 2 bei 5 dalyse siūlo Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes skubiai pradėti rašyti “nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis”. Tai prieštarauja 2009m. kovo mėn. Lietuvos kalbininkų seminaro sprendimui nerašyti Lietuvos Respublikos asmenvardžių užsienio abėcėlėmis. Įstatymo projekto preambulėje neteisingai skelbiama, esą “vienos kalbos asmenvardžiai nelaikytini juos vartojančios kitos kalbos sistemos dalimi”, nors visi asmenvardžiai lietuvių kalboje yra linksniuojami, turi galūnes ir kiekvienas vidurinę mokyklą baigęs asmuo turi žinoti, jog kalbos žodžių visuma “apima ne tik bendrinius, bet ir tikrinius žodžius” ( “Lietuvių kalbos enciklopedija” 2008, p. 305). Dėl nepalankių istorinių priežasčių apie 80 proc. lietuvių pavardžių yra nelietuviškos kilmės. Visos Lietuvos Respublikos piliečių pavardės, vardai yra valstybinės kalbos dalis. Lietuvių kalba – tautos nuosavybė ir sprendimus apie kokį nors abėcėlės keitimą gali priimti tik tauta, išreikšdama savo nuomonę referendumu. Įstatymo projekto preambulėje taip pat rašoma, kad “1938 m. gruodžio 6 d. priimtame Pavardžių įstatyme buvo įteisinta galimybė nelietuviškas pavardes rašyti nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis”, bet nutylima, tai vyko Lenkijos ultimatumo Lietuvai fone, nors pats įstatymas buvo skirtas daugiausia pavardžių atlietuvinimo tikslui (skirtingai, negu šiandien, kai siūlomas tautos tradicijų atsisakymo, asimiliacinis kelias). Gal šiandien istorija kartojasi? Gal “strateginis partneris” ir vėl Lietuvos Vyriausybei iškėlė ultimatumą? Parengusi Lietuvai kenksmingą projektą, pagal jį “Vyriausybė iki šio įstatymo įsigaliojimo parengia ir patvirtina :1) Vardų ir pavardžių rašymo taisykles; 2) Valstybės registrų ir informacinių sistemų pertvarkos veiksmų planą”. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažymoje meluojama, jog “neigiamų pasekmių, priėmus Įstatymų projektus, nenumatoma” ir “jeigu Įstatymų projektai nebus priimti, toliau išliks socialinė įtampa”, nors ji kyla kaip tik dėl Vyriausybės prieškonstitucinės veiklos. Aiškinamajame rašte dėl Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekto taip pat meluojama, esą “asmenvardžiai nereiškia sąvokų ir ir neturi leksinės reikšmės”, nors visi žino, ką reiškia pavardėmis tapę bendriniai žodžiai kubilius, kiškis, karosas, šarka, vanagas, vilkas ir jiems kartais pridedamos priesagos – elis, -ėlis, -ukas ir t.t. Akad. Z. Zinkevičiaus knygoje “Lietuvių asmenvardžiai” (2008 p.30) rašoma: “Dvikamieniai asmenvardžiai iš seno, matyt, turėjo kilnią, taurią reikšmę, plg. lietuvių Gin-tautas (tautos gynėjas), Vis-valdas ( kas visa valdo), Daug-vilas (kas daug viliasi)”. Aiškinamajame rašte neteisingai teigiama, esą “vardus ir pavardes rašyti nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis (....) įprasta visose (išskyrus Lietuva ir Latviją ) šalyse, kurių rašmenys yra lotyniško pagrindo”. To nedaro ir Lenkija, šiuo klausimu daranti Lietuvai didžiausią spaudimą pažeisti savo suverenitetą ir teritorijos vientisumą, gaivinti okupacijų padarinius. Vyriausybė nenurodė, kiek naujų raidžių valstybinėje kalboje atsirastų, kaip jos būtų tariamos, kas jas išmokytų tarti bei rašyti visus valdininkus, gyventojus, mokytojus, mokinius, kas pakeistų bibliotekų ir kitus registrus, kiek tiksliai tai kainuotų ir kokia prasmė tai daryti krizės laikotarpiu. Melas, kad tam reikėtų tik “apie 3-4 mln. litų”. Prašome išsiaiškinti, kodėl Vyriausybė sunkmečiu nerengia ir nevykdo kompetentingų skubių krizės įveikimo planų, nepadeda realiai į Tėvynę grįžti Lietuvos Respublikos piliečiams, nekuria naujų darbo vietų, o užsiima valstybei kenksminga prieškonstitucine veikla? Dėl vardų ir pavardžių rašybos prašome vadovautis LR Konstitucinio teismo 2009-lapkričio 6 d. sprendimu “Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų nuostatų išaiškinimo” ir priimti Seimo nario R. Kupčinsko projektą, paredaguotą pagal naujausią LR Konstitucinio teismo išaiškinimą.
Priedas: Akad. Z. Zinkevičiaus informacija “Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse” , Vilnius, 2010 m.
Mokytojo Sukelio ir kitų šviesuolių atminimui, kaimo trobose slaptai mokiusių vaikus tėvų rašto okupuotame Vilniaus krašte 1920-1939 metais
LIETUVIŲ KALBA - KONSTITUCINĖ VERTYBĖ
Memorandumas
GERBIAMI LIETUVOS IR PASAULIO LIETUVIAI !
Iš tolimųjų mūsų protėvių, senelių ir tėvų paveldėjome rūpestingai išsaugotą didžią vertybę - labai seną ir gražią, savitą ir vienintelę mūsų saviraiškai tinkamą lietuvių kalbą.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Nepriklausomybės dėka lietuvių kalba įgijo valstybinės kalbos statusą, kurį Lietuvos Konstitucinis Teismas legitimavo jau prieš dešimtmetį: „konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė". Visai neseniai Konstitucinis Teismas ir vėl patvirtino, kad Lietuvos piliečio pase asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba (ir kad nėra jokių kliūčių to paties paso kitiems įrašams skirtame skyriuje asmens vardą bei pavardę įrašyti ir nelietuviškais rašmenimis bei nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja). Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Lietuvos viešajame gyvenime turi būti naudojama lietuvių kalba: „valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suverenumo raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą ir yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis." Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Tačiau nežiūrint to, premjeras Andrius Kubilius, teisingumo ministras Remigijus Šimašius viešai skelbia, kad Konstitucinio Teismo išaiškinimas dėl nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymo nėra galutinis Lietuvos atsakymas. Jų nuomone, išspręsti nelietuviškų vardų rašymo Lietuvos dokumentuose "bylą" galėtų šiuo metu Seimo nario Česlovo Stankevičiaus užregistruotas Nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo teisės projektas. Tai labai pavojingas teisės aktas, pagal kurį į tapačią lietuvių kalbai rašybą siekiama įterpti rašmenų iš visų lotyniškos abėcėlės pagrindu savo raidynus susikūrusių tautų. Šį teisės aktą, jeigu jis būtų priimtas LR Seime, turėtume vadinti antikonstituciniu. Politinis bandymas inicijuoti lietuvių raidyno pakeitimus reikštų visų pirma lenkiškų vardų, pavardžių bei vietovardžių kitatautės rašybos įteisinimą Lietuvos teritorijoje, o savo ruožtu - ir Lietuvos piliečių dezintegraciją bei teritorijos dalybą. Siūlomą teisės aktą galime laikyti beprecedenčiu lietuvių kalbos naikinimo programiniu dokumentu, nes per kalbai imanentiško raidyno deformavimą ateina ir kitos - sąmonės ir savimonės deformacijos. Kalbininkai įspėja, kad lietuvių kalbą niokoja prie jos fonetikos, rašybos ir morfologijos sistemos nepritaikomų kitakalbių tikrinių vardų - asmenvardžių ir vietovardžių - vartojimas. Įteisinus gausias svetimybes mūsų kalba netektų savo tapatybės, originalumo ir išskirtinio savitumo ir tolydžio taptų puskalbe. Lietuvių kalba unikali ir brangi ne tik Lietuviams. Žinant, kaip pasaulio mokslininkai traktuoja vieną iš seniausių indoeuropiečių kalbų, suvokiant lietuvių kalbai kylančias naujas grėsmes, pats metas siūlyti lietuvių kalbą įtraukti į UNESCO saugomų pasaulio paveldo objektų sąrašus. Per visą nelengvą XX amžių lietuvių kalbai dar nebuvo kilęs toks didelis pavojus, kai politikai, pataikaujantys šiuolaikinėms konjunktūroms, siekia ją niokoti įstatymiškai.
Romualdas Ozolas, Nepriklausomybės Akto signataras Vytautas Antanas Dambrava, Ambasadorius Juozas Kojelis, Antinacinės rezistencijos politinių kalinių generalinis sekretorius Valdemaras Valkiūnas, Lietuvos Respublikos Seimo narys Arūnas Grumadas, Eugenijus Skrupskelis, Lietuvos centro partija Lilijana Astra, Tautinė partija Lietuvos kelias Stanislovas Guščius, Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių sąjunga Gaila, bet šio memorandumo neišgirdo arba išgirdo taip,kad inicijuojamas įstatymas didžiausios vertybės-kalbos puolimui Dabartinis kreipimasis yra kitas.
Šioje laidoje svečiavosi filologijos mokslų daktaras Kazimieras garšva (“Vilnijos” draugijos pirmininkas), Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Laidoje kalbama apie Lietuvos politinio elito skleidžiamas kosmopolitines nuostatas, lietuvių kalbos menkinimą ir “europinės” asimiliacijos tendencijas. Kalba – viena iš pagrindinių modernios tautos vertybių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis lietuvių kalbą įtvirtina kaip valstybinę kalbą ir kartu kaip konstitucinę vertybę. Tačiau jau keliolika metų Lenkijos politinis elitas spaudžia Lietuvą sumenkinti lietuvių kalbos statusą, pakeisti jos rašybos tradicijas. Lenkijos politikai ir jų marionetės Lietuvoje reikalauja, kad Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose būtų galimybė rašyti nelietuviškai. Nors Konstitucinis teismas ne sykį yra išaiškinęs, kad nelietuviška asmenvardžių rašyba dokumentuose ir oficialiojoje raštvedyboje sutrikdytų valstybės funkcionavimą, Lenkijai pataikaujantys politikai (A.Brazauskas, Č.Juršėnas, D.Grybauskaitė, A.Kubilius, R.Šimašius, Č.Stankevičius ir kt.) atkakliai siūlo antikonstitucinius projektus, numatančius tvarką, kai norintiems piliečiams būtų sudaromos sąlygos dokumentuose rašyti savo vardą ir pavardę ne lietuviškai, bet “lotyniško pagrindo rašmenimis”. Net Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė vietoj to, kad gintų lietuvių kalbą, patarinėja antikonstitucine veikla užsiimantiems politikams kaip pasiteisinti tautai dėl savo siūlymų (atseit, iš kitų kalbų atėję asmenvardžiai – tai ne lietuvių kalbos dalis ir pan.) Meluojama, kad kitose šalyse lietuvių asmenvardžiai neva rašomi autentiškai, neperrašant į tos kalbos sistemą ir, atseit, neiškraipant. Slepiama, kad germanų kalbose vadinama autentiška rašyba negriauna kalbos sistemos (analitinėse kalbose gramatika valdoma už žodžio ribų, skirtingai nei sintetinėse, kur gramatinės formos yra susijusios su žodžio vidumi, žodžiai yra kaitomi). Lietuvių rašyba yra fonetinė (kaip tariama taip ir rašoma, todėl nėra jokio pragmatinio pagrindo ją laužyti ir rašyti įvairiomis kalbomis taip, kad kiti piliečiai nesuprastų). Pokalbio dalyviai palietė ir temą, kodėl Lenkų rinkimų akcija ir už jų nugarų veikiantys Lenkijos politikai savo pagrindiniu prioritetu laiko būtent lietuvių kalbos statuso palaužimą. Tai siekiama sukurti sąlygas lenkų autonomijai Lietuvoje, toliau polonizuoti tautiškai neapsisprendusius vietinius gyventojus, o taip pat – pajungti Lietuvą Lenkijos politinei ir kultūrinei įtakai, naujomis formomis grįžtant prie unijinių tradicijų. Nerimą kelia Lietuvos politikų abejingumas lietuvybei ir nacionalinei kultūrai, nacionalinio orumo stoka. Trypdami savo pačių garbės ir pasididžiavimo jausmą, negalime tikėtis ir pagarbos iš kitų. Nesugebėdami suprasti, kad lietuvių kalba turi didžiulę reikšmę ne tik mums patiems, bet ir visam pasauliui (kaip antai, naujaisiais laikais Dieveniškių šnektą tyrė šimtai garsiausių pasaulio kalbininkų, tačiau ir šiandien ją trypia ir naikina neišprusę Lenkų rinkiminės akcijos politikieriai, o Lietuvos valstybės institucijos nesugeba ar nenori jos apginti), neišliksime kaip tauta, patys save sunaikinsime, nors šiandien turime savo valstybę. Kaip paskutiniai menkystos paniekinsime daugelio kartų pastangas ir kovas. Laidos dalyviai siūlo visiems, kas neabejingi, įsijungti į Vyriausybės pasiūlyto Pavardžių ir vardų rašymo įstatymo svarstymą viešojoje erdvėje ir Seime (pateikimas numatomas sausio 21d.) ir imtis visų įmanomų priemonių ginant lietuvių kalbą. Daugybė visuomeninių organizacijų, kalbininkai, Nepriklausomybės akto signatarai jau siunčia protesto laiškus į Seimą.
