Baltų Atlantida

„Tylos minutė“
„Štai nuo antkapių pakyla,
tarsi sielos- pilkos varnos.
Tyliai rankos atsigniaužia,
jau apaugusios žeme....“

Lenkų karalius Kazimieras paskelbė jotvingiams mirties bausmę už atsisakymą krikštytis. Retai kuris tenusileido,- tokia jų tautinė savigarba,- ir ištisais kaimais, ištisomis apskritimis jie tapo be amžiaus ar lyties skirtumo išžudyti. ( Dlugošas ir kt.)
Tuo tarpu popiežius, už tuos žygdarbius skirdavo iš anksto pilną nuodėmių atleidimą, kaip didžiai nusipelniusiems platinant katalikybę. Galima būtų tų žiaurumų pripasakoti tiek, jog skaitytojus kelias naktis neimtų miegas.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Tasai teroras- genocidas buvo sąmoningai, nuosekliai suplanuotas ir vykdomas, prisidengiant religija; jis ne kiek nesiskyrė nuo ispanų konkvistadorų metodų Vidurinėje bei Pietų Amerikoje. Aišku, jog pastatyti tokioje šviesoje mūsų praeities santykius su bažnyčia, vos tik atsikūrusios Lietuvos, atsakingi organai neišdrįso. Giliai ir nuoširdžiai religingoje šalyje, tai būtų privedę prie riaušių ir „netikėlių vyriausybės“ nuvertimo. Liaudis tiesiog atsisakytų patikėti, jog gerbiama bažnyčia taip elgėsi. Todėl visa kaltė, vos paviršutiniškai tepaminėta, buvo suversta kryžiuočiams, bet tie juk tebuvo popiežiaus kardu ginkluota, dešinioji ranka.
Juozas Tysliava šiurpiu, kraujais pasruvusiu prūsiškuoju „Tėve mūsų“ apraudojo savo bočių likimą, bet ar daug kas tai paskaitė? Išvadoje, tuos visus nemalonius dalykus buvo nutarta apeiti tylom ir taip pradėjo įsigalėti „Tylos minutė“ virsdama valanda, mėnesiais, metais bei dešimtmečiais.
Kalte įkalta į galvą buvo „Esu kaltas,esu kaltas, esu labai kaltas...“ ko padarinyje kaltais pradėjom jaustis, jog Brunoną paminusi tai kas buvo mums brangu ėmėm ir nugalabijom, o kad nugalabijom tai kaltę jausdami jo šviesiam atminimui, o mūsų kruvinam- jo vardu gatvę Gedimino lopšį pavadinom.
Taip ir kalė į galvą „Esu kaltas“ sakyti, mokydami ir už krikšto suolo sodindami, bet nesakydami kaip ir kas pasodino už krikšto suolo. Sėdėti liepė, o ant piliakalnių tuo tarpu kryžius statė ir romumo tautą mokė, o kas nesimokė tai žudė ir trėmė, kol kalti pradėjom jaustis už tai, kad valstybė skolon gyvena, o mes nenorim skolos mokėti, jog jaunimas į užsienį bėga užuot čia baudžiauninko dalią gyvenę.
„Esu kaltas- sušukdavom trenkdami sau krūtinėn ir tylos minute palydėdavom savo nukreiptą žvilgsnį į Seimą, kai jis mus engė, o mes tylėjom. Pamaldi tauta tapom - kalti. Savo kaltę išpirkdami gėjų eitynes toleruodami leidom, nes nėra svarbu, kad bažnyčia pasisako už šeima, o gėjai prieš šeimą- mes jau kalti esam ir nuolankiai tariam „Esu kaltas“.
Taip kalti už Nigerijos badaujančius vaikus, kad patys alkani būdami dar aniems paskutinį savo kąsnį atiduodame, o išreikšt liūdesio su pompastika dar neužmiršome laidodami sovietinius vadus. Verkėm Stalino, verkėm Brežnevo, dabar verkiam Kaczynskio. Žinoma anas nebuvo budeliu, o tik savo kraštą mylėjo, o mes jį mylėjom.  Kad jis ne mus, o savus mylėjo ir gedulo tragiškai žuvusiam pagerbimui mums maža - jo vardu kaip kaltę sau reiktu ir gatvę Gedimino lopšį pavadinti.

„Pasigirsta kažkur juokas,
bet paskui staiga nutyla
Ir iš radijo antenos kalas
pamažu kulka“

O radijas, spauda ir televizija visagaliai kaltais jaustis tikrai padeda, nes ašarodami tiesiogines transliacijas veizėdami ir ašaras braukdami taip įsijautėm, kad tragiškai žuvusius jau palaidotus vis tiek toliau apraudame, net į šokių vakaronę susirinkę sakome - reik dar kartą pagerbt tylos minute. Rankoje lazda amžių naštą ženklina, kartu padėdama nešti kaltę ar klyksmą- „dar vieną tylos minutę“- o gal amžinybę?
Nors jau praėjo daugel amžių, paslaptingo Gyvybės Žalčio kūnas, sukapotas smulkiausiais gabalėliais, vis dar tebesirango, apsigaubdamas kraujo puta; ir dreba rankoje lazda tarsi kryžiuočio ranka, ir kyla nerimas jo širdy:
„Rasi, dar negana suaižytas,- o gal dar atsigaus?“