Baltų Atlantida

Rikis ir jo išrinktieji laukė balso.
Juos stebėjo trys milijonai musių didumo sulyg majonezo indeliai ir laukė progos.
-    Kodėl tu naikini sarmatus? – paklausė balsas.
Rikis susimąstė. Jam tikrai atrodė, kad jis nieko nenaikina. Sąžiningai atrodė. Klausimas: kodėl jiems taip atrodo? Tai jis įvedė mokesčius, kurie turėjo žmones nuskurdinti, tada juos lengviau valdyti. Bet taip būtų daręs kiekvienas valdovas.Devai tai žino ir kvailų klausimų neuždavinėja.
Rikis atsikrenkštė. Jeigu jis dabar pradės kalbėti – jis gali pameluoti. Musės budi.

-    Tu atsakyk, - kumšteli Rikis, finansų Žyniui. Gudrus ėjimas. Rikis žinojo, kad Žynys stengsis , gal net pažaliuos, bet gal jo atsakymas patenkins Devus.

-    Aš nepasiruošiau, - pro sukąstus dantis košia finansų Žynys.

-    Atsakyk, o tai aš jiems pasakysiu, kur tu dedi vogtus pinigus. Tai buvo tikslus argumentas. Finansų Žynys jau seniai kasė duobę,kurioje laikė nešvarius pinigus.

-    Tokios politikos nėra. Sarmatai miršta patys. Mes negalim šito proceso sustabdyti. Dedam pastangas, bet tai beviltiška.Atėmėm iš vaikų bulkutes, kad jie nepersivalgytų ir per anksti nepasentų. Iš žmonių atimam draudimą, kad jie nesijaustų saugūs ir per daug nevalgytų, nes nuo valgymo – mirštama. Pakėlėm kainas benzinui, kad nebūtų avarijų. Rūkantiems pakėlėm kainas – jie vis tiek miršta. Nekilnjamą turtą apmokestinom tik tam, kad jie neturėtų kur mirti. Jie įsigudrina mirti pas kaimynus, pas gimines. Turim planą, kaip nacionalizuoti visą nekilnojamą turtą. Jį sunaikinti. Pažiūrėsim , rupūžės, kur jie tada mirti eis. Ežerų pakrantėse dedame užrašus: čia mirti negalima. Jie plaukia tolyn į ežerus ir miršta toli nuo kranto. Statysim užtvaras. Rūpinamės jų sveikata: maistą branginame kasdien. Jie valgo patį prasčiausią maistą ir vis tiek miršta. Turim įtarimų, kad mokslininkai meluoja, kad žmonės miršta dėl to, kad maitinasi per gerai. Mes mokslininkams pakelsim algas, kad jie parodytų tą blogiausią maistą, nuo kurio žmogaus siela tampa nemirtinga. Mes viską darom, kad jie išliktų, bet jie vistiek miršta, rupūžės.Mes atėmėm iš jų darbą, kad jie nepavargtų. Jie vis tiek miršta.

Stojo tyla.
Visi laukė Devų teismo.
Finansų Žynys dairosi į Rikį lyg sakydamas: o ką daugiau kalbėti?
Tyloje pasigirdo krentančio lašo šniokštimas.
Tekštelėjo.
Nukrito lašas.
Pakilo musės. Tarsi botagu pamojus – trys milijonai šiktelėjo tiesiai ant Didžiojo Rikio ir Finansų Žynio galvos.
Didysis Rikis spėjo pagriebti Finansistą ir jo kūnu užsidengti savo plikę.
Pasklido galingas fekalijų ir rozmarino kvapas.
Siparis atsilošė, bet deka nežmoniškos jėgos – išsilaikė ant kojų.
Maceina nusičiaudėjo.
Dvokė nuo Rikio ir Finansisto.

-    Sakiau, tau reikėjo kalbėti.., - braukdamas musių felakijas nuo akinių pasakė Finansistas.

-    Norėjau išvengti atominio karo.., - tepasakė Rikis. Jis pažvelgė į save nuo veido iki kojų. Švari buvo likusi tik plikė.

Taip, valstybės valdymas sunki pareiga.