Rimvydo Kunsko nuotrauka. LTRFt 1415
|
Pabaiga. Pradžia Nr. 7
Gyvenamojo laiko paradigma rankraščiuose
Imantis Norberto Vėliaus tautosakos rankraščių peržiūros, iš anksto buvo angažuotasi įvertinti, mėginti įžiūrėti, kiek ir kaip ši kolekcija patenka į anuomet visiems mokslams (ir ne vien) privalomo marksistinio metodo lauką, kaip marksizmo diegtas mąstymo šablonas reiškėsi šiame ne teoriniame ir ne spaudai skirtame folkloro diskurse. Juk remiantis „klasių kovos“ ideologiniu konstruktu vien bendravimą su kaimo žmonėmis tiesiog daugiau negu paprasta pritraukti iki ėjimo į „liaudies mases“.
Ir iš tikrųjų rankraščių įvaduose bei tautosakos pateikėjų glaustuose ir labiau išplėtotuose aprašuose, ypač iš Vėliaus ankstyvojo tautosakos rinkimo etapo, nesunku įžiūrėti paskui šią veiklą besidriekiantį vienokį ar kitokį sovietinės ideologinės prievolės šleifą. Jį atpažinti verčia ir Vėliaus amžininkų bei bendražygių prisiminimuose išnyrantis niūrus rūstaus laiko fonas, kurį išryškina liudijimai, kad anuomet Vėliui, pirmiausia kaip ekspedicijų entuziastui ir rengėjui, buvo skiriama speciali priežiūra, nuolat iškildavo įvairaus pobūdžio suvaržymų, skirtų kontroliuoti ir pristabdyti vis didesnius mastus įgyjantį kultūrinį judėjimą – senojo kultūros paveldo rinkimą ir skelbimą, siejamą su Vėliaus asmeniu. Šmėsteli užuominų ir apie dar kitokią, padidintą vidinę bei išorinę kontrolę net kasdienėje darbo vietoje, atrodo, taikytą vėl tuo pačiu pagrindu – liaudies kūrybos aktyvaus kaupimo atžvilgiu. Žinomas ano meto kraštotyrininkas Antanas Stravinskas yra užsiminęs, jog gerokai vėliau (apie 1976–1977 m.) su tam tikra nuoskauda Vėlius yra jam pasakojęs, kad ir tuometiniame Lietuvių kalbos ir literatūros institute jo surinkta tautosaka buvo cenzūruojama, o 1971–1972 m. ne kartą buvo svarstomas ir, švelniai tariant, baramas ne tik pačiame institute, bet ir saugumo „konservatorijoje“. Žinoma, tokio istorinio laiko konteksto atvira forma neliko ir negalėjo likti pačiuose rankraščiuose net „tarp eilučių“. Skaitančiajam tautosakos raštus jų laiko dvasią reikia tiesiog turėti galvoje, suprasti ar net dažnai pačiam ją išsišifruoti vien iš netiesioginių užuominų.
Koks ideologijos sergėtojų reikšmingas vaidmuo buvo priskiriamas tautosakai, dabar žinome kad ir iš viešai ar neviešai demonstruoto draudimo fiksuoti nepageidaujamą tais laikais dainų repertuarą (pavyzdžiui, nepriklausomos Lietuvos laikais dainuotus patriotinius kūrinius). Kad tokių draudimų tikrai būta, rodo archyvo darbuotojų, priėmusių ir pirmuosius 1959 m. Vėliaus rinkinius, palikti prierašai:viena šio rinkinio daina saugoma atskirai.
Įdomu, kad pagal griežtą to meto tautosakos klasikos ir vėlyvojo jos sluoksnio vertybinę skirtį Vėlius pastarąjį (ir ypač romansus), tarsi pirmiausia iš marksistinių pozicijų atiduodamas duoklę estetiniam vertinimui, ironiškai vadina šedevrais, atėjusiais iš kapitalizmo laikotarpio, atrodo, visai nuoširdžiai juos laikydamas tik nevykusia, visokio pasmerkimo verta būtent to meto kūryba: Ugdant jaunimo estetinį skonį, pirmiausia ir reikia kovoti prieš šiuos lėkštus, buržuazine morale persisunkusius „romansus“. Geriausia tam priemonė – rinkti ir visokiais keliais (per radiją, spaudą, saviveiklininkų ir profesionalų ansamblius) populiarinti tradicijas ir naujas – tarybines mūsų liaudies dainas LTR 3500.
Anuomet propaguojamos marksistinės klasių kovos atgarsiai taip pat tarsi ir nebėra vien grynai formali privaloma užrašinėjančiojo prievolė, nes, reiškiami nors ir patetišku, bet gana patraukliu didaktiniu stiliumi, prasibrauna į rinkinyje autoriaus vardu pristatomą pašnekovo vertinimo diskursą (beje, pakliuvusį ir į tuometinę spaudą): Žiūrėjau, žiūrėjau į jo suvargusį, ne laiku pasenusį veidą, į galvą, įpratusią lankstytis prieš visus ponus, ir taip graudu pasidarė. Kas norėjo, tas engė tą mūsų liaudį: ir rusų valdininkai, ir lenkų šlėktos, ir savieji poneliai. Visus tu maitinai savo darbščiom rankom ir visiems lenkei savo nugarą. Net dabar sunku tau atsitiesti. O juk prieš tave turėtų visi lankstytis LTR 3995.
