Baltų Atlantida

A.Mamontovas: Kuo daugiau keliauju, tuo labiau aš darausi pagoniškų pažiūrų
Paskutiniu metu Jūs palankiai pasisakote apie senąjį lietuvių tikėjimą. Deja, mūsų dienas pasiekė tik jo šukės. Dabar iš šukių kiekvienas susidedame savo mozaiką. Kokia ta Jūsų mozaika? Kaip Jūs ją įsivaizduojate? Kas joje Jums svarbiausia?

Norint žiūrėti video-"spausti" ant paveiksliuko

Kadangi nesu ekspertas kalbėti visais šitais klausimais, aš remiuosi tiktai savo patyrimu, tai mano vienintelis atskaitos taškas. Aš papasakosiu vieną istoriją. Mes su žmona esame jau šešiolika metų vedę. Kai mes nutarėme turėt vaiką, nusprendėme susituokti, tuomet mes nuėjome į kažkokią parduotuvę. Užėjome ir sakome: „mums reikia nusipirkt žiedus“. Mes niekada nebuvome tradicinių vestuvių šalininkai. Pamatėme vitrinoj gulinčius du varinius žiedus. Pažiūrėjome ir sakome: „va, šitie žiedai bus mūsų.“ Ir viskas. Tai ir yra mano vestuvinis žiedas. Jis yra varinis, jis yra toks apsuktas aplink pirštą.
Ir, aš tiesą sakant, tada absoliučiai nežinojau ką jis reiškia, man jis tiesiog pasirodė įdomus, gražus. Ir visiškai neseniai, vienas toksai žmogus, kuris domisi archeologija, pasakė, kad tai yra senoviškas baltų žiedas, kurį mūvėdavo maždaug tarp I ir V mūsų eros amžių.  Ir aš galvoju, kad kažkas mano pasąmonėj buvo, kas išsirinko būtent tokį žiedą.
Tai kas yra mūsų šaknys, tai kas yra mūsų kultūra, tikroji, prigimtinė, tai kas atsirado čia, šitoje žemėje, šitoje geografinėje platumoje, tai kas mes esame – mums yra perduodama pasąmoningai ir mes tą savyje turime. Ir visa Lietuvos istorija, ypač pastaruosius 500-600 metų, yra labai vėtanti ir mėtanti mus. Lietuva buvo pakrikštyta ir Lietuva priešinosi tam. Buvo įvairiausi karai, priklausomybė vienai kitai valstybei. Viskas kas vyko Europoje, visi konfliktai – viskas ėjo per Lietuvą. Napoleonas į vieną pusę ėjo, rusai į kitą, vokiečiai į tą pusę ėjo, vėl rusai į kitą pusę... Paskui buvom priklausomi Tarybų sąjungai gerus kelis dešimtmečius.
Man atrodo, pastaruoju metu, atgavus nepriklausomybę, staiga atsirado toks jausmas, kad štai – mes dabar galime būt savimi. Iškilo klausimas – o kas mes esame? Būti savimi?  Taip. Bet, tai kas tas Aš? Kas yra šitos tautos veidas? Kas tai yra? Čia ir prasideda domėjimasis šaknimis.
Aš labai daug keliauju po pasaulį. Tenka matyti daug įvairių kultūrų, šalių. Ir kuo daugiau keliauji, tuo tavo šalis tau darosi brangesnė ir tuo daugiau galvoji: „kuo gi jinai tau yra? Lietuva pasaulio žemėlapyje yra toks taškelis, kurio daugelis net išvis nežino – nei kur ta Lietuva, nei kas jinai yra, nei kas mes per žmonės. Ir tuomet tu galvoji, kuo jinai yra ypatinga? Kas yra jos esmė – aš klausiu – kas yra mūsų kultūros esmė? Kuo mes galim būti įdomūs?
Kaip kiekviena maža tauta mes norime būt pastebėti, priimti, įvertinti ir mums identiteto klausimas vis labiau tampa svarbus. Ir dėl to aš viename interviu taip ir pasakiau: „kad kuo daugiau aš keliauju, tuo labiau aš darausi pagoniškų pažiūrų, todėl, kad vis labiau suprantu, kad jokie žmogaus sukurti stebuklai neprilygsta gamtos sukurtiems stebuklams, nes tikrai pasaulis pilnas neįtikėčiausių gamtos formų ir kūrinių. Tada aš galvoju, o mūsų protėvių visas kultūros pagrindas buvo susijęs su gamta, su gamtos reiškiniais, su metų laikų ciklu.
Ir kai grįžti į Lietuvą, supranti, kad pabuvęs, tarkim, kažkur kalnuose, pabuvojęs dykumoje, pamatęs vandenyną – tokias didžiules gamtos stichijas – tu pagalvoji: “kas yra mūsų stichija?“ Ir tada matai šituos va mūsų miškus, kuriuos mes čia matom už lango ir supranti, kad mes esam... miškų žmonės, kad mūsų kultūra visa paremta mišku.
Daugelyje Jūsų dainų svarbiausia žmogaus atvirumas, sielos būsena. Jos labai atviros, kartais rėkiančios, kartais tylesnės, o tos gamtos ne tiek daug. O ar dabar Jūsų kūryboje atsiras daugiau gamtos?  
Visada yra kažkokie pagrindiniai gamtos elementai: vanduo, ugnis, dangus, oras, žemė. Niekada sąmoningai to nedariau. Ir sakau, aš tai neseniai tik supratau, kad aš pasąmoningai vis tiek kažkaip į tai linkstu. Ir mano tėvai sąmoningai neišpažino senojo tikėjimo, ir ypatingai nesidomėjo juo. Bet jis vis tiek kažkaip mums persiduoda. Na, aš nežinau kaip. Ar tai genais persiduoda, ar tai per tradicijas, kurios nors ir kinta, bet yra perduodamos iš kartos į kartą. Jose vis tiek lieka tas esminis elementas, kurį mes turime.
Iš tikrųjų lietuviškasis identitetas, tautiškumas, tokį kokį mes dabar suprantame, formavosi XIX-XX amžių sandūroje ir buvo neatsiejamas nuo krikščionybės, nuo katalikybės. Lietuvis ilgą laiką buvo prilyginamas katalikui, beveik šimtą metų. Ar Jūs manot, kad katalikybė išsisėmė?
Aš manau, kad jinai daliai žmonių, ko gero, yra priimtina. Negalima gal būtų sakyti, kad tai yra svetimkūnis. Būtų gal neteisinga taip teigti. Yra žmonių, kuriems tai – gyvenimo kelias. Bet, yra žmonių, kurie neranda atsakymų. Nors vėlgi aš galiu kalbėti tik apie save – niekada nebuvau priešiškai nusistatęs. Bet, tarkim, kai yra lygiadienis ir ant Nėries krantų dega ugnys, ir ugnies ženklai plaukia upe... aš jaučiu, kad tai yra mano. Čia yra viskas. Taip ir turi būti. O su tom katalikiškom šventėm aš visada kažkaip sunkiai kontaktuodavau. Man tai kažkaip svetima, tai ne mano tiesiog. Ir viskas. Ir aš suprantu, kad ta kultūra vis tiek yra atėjus iš Europos, iš Romos imperijos, iš Vakarų Europos šalių. O mes juk nesam tokie patys kaip, tarkim, italai.
Kiekviena tauta pasaulyje turi savo kreipimosi į Aukščiausią būdą. Tai yra kiekvienos tautos kultūros pagrindas: kokiu būdu tauta, tos tautos žmonės, kreipiasi į tą Aukščiausiąją jėgą, kurią mes vadiname Dievu, kokį turį ryšį su aplinka. Bet iš tikro iki galo nežinome, kas Tai yra. Tad vienaip ar kitaip mistifikuojame tą dalyką. Tai ir yra tikėjimas, religija, tai – neatsiejama šalies kultūros dalis. Ir tai yra vienareikšmiška. Visa tai neatsiejama nuo identiteto, nuo to, kaip žmogus save jaučia.
Bet aš jaučiu, kad dabar yra toksai laikas, kai, man atrodo, daug kas užduoda sau klausimą: „Gerai, mes lietuviai, bet tai kas mes? Kuo mes ypatingi? Kas yra mūsų pagrindas?“