Labai atsiprašome už Jūsų nepatogumus negalint matyti TV laidų. Šiuo metu nesklandumai šalinami ir greitu laiku bus pilnumoje atstatyta svetainės veikla. Apgailestaujame, kad trumpai teks palaukti kol visa svetainė bus atstatyta.Šiuo metu vyksta darbai ir ne visi filmai yra matomi.

Mitologinės sakmės - tai kolektyvinė kūryba, atspindėjusi senovės pasaulio supratimą. Tai estetinė ir etinė pasaulio pažinimo forma. Mitas gimė iš žmonijos pastangų suprasti save, pasaulį, daiktus. Sakmė - tai savotiška pakeista realybė, įgyjanti šventumo. Mite papasakotas įvykis - šventa istorija,o šventumas nesiejamas su žemiškuoju pasauliu.

 Ši laida atnaujinta- galite žiūrėti!

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Senieji žmonės manė, jog sodybas supantys laukai, miškai ir vandenys yra apgyvendintos keistų, kartais draugiškai, o kartais priešiškai nusiteikusių mitinių būtybių, jog net kasdien jų matomi gyvuliai, paukščiai ir žvėrys kalbasi tarpusavyje, yra protingi, turi savo šeimininkus ir karalius. Tačiau visas šis paslaptingas pasaulis, jų manymu, yra nematomas, neapčiuopiamas ir tik retkarčiais, ypatingais atvejais, atsiveriąs prieš žmogų, jį nustebindamas, ir, neretai, išgąsdindamas. Mitologinėse sakmėse ir vaizduojamas trumpalaikis mitinio pasaulio atsivėrimas.
Sakmėse protėvių pasaulis sukurtas atidžiai stebint gamtą, subtiliausius žmogaus ir gyvūnų elgsenos bruožus, kai kurių žemės vietų ( pelkių, kalnų, ežerų, miškų ) , akmenų ir net dangaus kūnų ( Saulės , Mėnulio, žvaigždžių ) poveikio žmogui ypatumus. Sakmėse sukauptas didelis protėvių patyrimas, tik išreikštas sunkiai suvokiamais fantastiniais vaizdais, simboliais. Mite net buitiniai dalykai susieti su kosminiais. “ Mitologijos objektas yra ne pasaulis ir daiktai, bet tai, ką žmogus galvoja apie daiktus, pasaulį ir save patį. ( Greimas ) . Pasaulis mitologinėse sakmėse yra labai giliai suvoktas. Jose yra daugybė gamtos paslapčių. Mitus mūsų protėviai palieka kaip savotišką išmintį, kaip perspėjimą, užuominas. Mitai pabrėžia, kad yra ribos, nerašyti įstatymai, kurių reikia paisyti, nes, kitaip , aukštesnių ir galingesnių jėgų būsi sunaikintas.

Kaip suvokiama laimė ( Pagal mitologines sakmes ) :

Su antgamtiniu pasauliu žmonės siejo ne tik juos supančią tikrovę, bet ir savo likimą , tikėdami antgamtinių jėgų egzistavimu, savotiškai atidavė į meta kilmės jėgų rankas. Su aukštesnėm jėgom jie siejo ir savo laimę. Žmonėms buvo nesuprantama, kodėl kiekvienas gyvena skirtingai; kodėl vienam sekasi geriau : jis turtingesnis, turi didesnį ūkį, jo derlius visuomet gerai užderi, jo namai visuomet gražūs ir švarūs, o kitas neturi nieko , jam gyvenime visiškai nesiseka. Laimė buvo suprantama kaip pasisekimo, naudos, veltui gautos dovanos idėja.
Nežinodami, kas tą laimę sąlygoja, protėviai siejo ją su kitu pasauliu. Kaukai, aitvarai, laumės, velnias buvo pagrindinės jėgos, galėjusios nulemti likimą. Jie sakmėse vaizduojami žmonių pavidalu, dirbantys įvairiausius darbus ir kaip kito pasaulio ( nematomos, bet girdimos ) būtybės, savo egzistavimą patvirtinančios nežemiškos kilmės veiksmais.
Svarbiausia žmonėms buvo sutarti ne tik su kaukais ir laumėmis, bet ir su pačiu velniu. Kaukai už piktą galėdavo taip pat atsilyginti piktu , pridarydami begales nelaimių ir atnešdami šimtus rūpesčių. Todėl žmonės stengdavosi būti dorais ir sąžiningais, nes, jei norėjai būti laimingas, visų pirma, turėjai būti sąžiningas. Mite “ Laumės ir kūdikis “ laumės šilkais apdovanoja kūdikį, motinos netyčia užmirštą laukuose, ir nusuka galvytę turtingos kaimynės, norėjusios klasta išgauti iš laumių gėrybių, vaikeliui. Šiame mite pabrėžiama, jog yra ribos tarp žemės, žmonių ir tarp dieviškojo, antgamtinio pasaulio. Šias ribas peržengęs ( kaip tai padarė turtingoji kaimynė, norėdama klasta pergudrauti laumes ir taip į savo rankas savotiškai prisiimdama dieviškųjų jėgų funkcijas ), gali būti rimtai nubaustas. Kitaip tariant, laimingas būsi tik tada, kai gyvensi žemiškojo pasaulio ribose.