|
Tyrimai Šventaragio slėnyje
Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...
Baltų menas
„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...
Kryžiaus žygis prieš Pilėnus
„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...
Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai
Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...
Žmogus ir žvaigždės
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...
Kalvystės paslaptys
Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...
Airėnų akmuo
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...
Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...
Piliakalnis Vilniaus centre
Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...













Gaila laiko, ponai.
Na, žinoma, visinori plepėti, todėl mažai lieka norinčių išklausyti:)
Nors Teutonų ordinas buvo lenkų gynėjas, (ordinas ir lenkai buvo katalikais), bet valingas Lietuvis Jogaila privertė savo vasalus lenkus prisijungti prie Lietuvių kariuomenės ir kartu su jais išeiti į mūšį prieš savo buvusius gynėjus.
Mūsų buvę tarnai lenkai dabar pasaulyje didžiuojasi Žalgirio mūšio laimėjimu, rengia šou, vaidinimus ir pan. bet užduokite sau ir jiems klausimą ar jiems ordinas kėlė grėsmę. Ordinas buvo grėsmingas tiktai Lietuvai, prieš kurią jis ir buvo pasiųstas.
Reikia varyti purvina šluota Bumblauska ir jo pasekėjus iš Lietuvos istorijos formulavimo.
Niekas Europoje netikėjo, kad Lietuviai sutriuškins Teutonų ordino kariuomenę, nes tai buvo elitinės Europos pajėgos. Lenkai niekada ne buvo geri kariai, o Lietuvius ordinas įsivaizdavo tik kaip nekrikštus barbarus ir pasitikėjo Dievo malone. Jie skaudžiai apsiriko, Dievas davė pergalę Lietuviams.
Pasaulyje girdime pasisakymus – Lenkija, tai šalis su didinga praeitimi.
Ar tai tiesa?
Ne, tai melas!
Lenkai pasaulyje pristatinėja Lietuvos istoriją vadindami ją Lenkijos istorija.
Pristatysiu jums istorinius faktus kurie visiems yra žinomi, bet lenkų propagandos pagalba iškreipta jų interpretacija.
Lenkija tai metais buvo niekam nežinomas Europos užkampis, prie pat Didžiosios Lietuvos sienų. Lietuvių kariuomenė vaikščiojo per Lenkijos teritoriją kaip per savo galinį kiemą. Kadangi lenkija buvo katalikiška šalimi, o Lietuva dar nebuvo pakrikštyta, Popiežiaus įsakymu, kryžiuočių Teutonų ordinas yra perkeliamas į Lietuviškas Prūsų žemes, tam kad apginti lenkus nuo pastovių Lietuvių puldinėjimų.
Smagiai jis griovė lietuvių įvaizdį kartu su kitu šou menu. Kantrybę perpildė, kai praqdėjo ūdyti Basanavičių ir mužikų kultūrą - atseit dėl J.Basanavičiaus kaltės netekome sulenkėjusių šlėktų, tuo pačiu pusės Lietuvos.
Gerai tada prof. Landsbergis jam atšovė - kokioje šaly gyvenate, apie kokią Lietuvą. Juk tie [šūdbajoriai] norėjo, kad Lietuvos nebūtų.
Tada ir lietuvių kalbos nebūtų buvę ir tautos.
Bet tiems ideologiškai labai greit pagal vėjo kryptį persiorientuojantiems atseit, istorikams nei tautos, nei genofondai nesvarbu. Jiem tik stipriosios valstybės yra istorijos objektai (ir subjektai).