Naujai paskelbtos 65-68 serijos istorinių filmų rubrikoje "Filmai".  Taip pat atnaujintos laidos TV  saugykloje. 68 serija  1534-35m. karas su Lietuva.

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus
Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti.
Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo.
Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik prie svajonių į ją žiūrėdamas.
Žmogui…patinka lietus tik tada kai jis skaistus, bet jis mieliau pasirenka kariauti prieš jį.
Saulė ir dangus, žvaigždė ir lietus, jie visi… kai atsirado žmogus, atsirado kitos taisyklės

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Laida "Pokalbiai pilyje", I-dalis  http://www.sarmatija.lt/index.php/tv

"Pokalbiai pilyje"  II-dalis  http://www.sarmatija.lt/index.php/tv

Senovės lietuvių astronomija
Mūsų tautinės kultūros šaknys siekia tolimą praeitį. Per daugelį metų sėslūs žemdirbiai baltai labai susigyveno su tėviškės gamta, sukaupė žinių apie dangaus skliauto šviesulių judėjimo dėsningumus bei jų ryši su gamta. Pagal dangų senovėje žmonės orientavosi laike ir erdvėje. Taip pat iš žvaigždėto dangaus žmonės būrė apie jiems labai svarbius dalykus – derlių ir orą, žmonių likimą bei sveikatą. Lietuviai turėjo savus lietuviškus archaiškus žvaigždžių pavadinimus, sukūrė įvairiausių pasakojimų, dainų ir net maldų. Lietuvių tautosakoje gausu pasakų ir dainų, kurių pagrindiniai herojai Saulė, Mėnulis bei kiti dangaus kūnai.
Per visą žmonijos egzistavimo istoriją – nuo žilos senovės iki šių dienų žmones kankina klausimas iš kur ir kaip atsirado Visata. Senovėje žmonės kūrė mitus apie Visatos atsiradimą, o šiais laikais viskas yra grindžiama moksliniais tyrimais ir įrodymais.
Šiame darbe apžvelgiama astronomijos įtaka senovės lietuvių pasaulėvaizdžio formavimuisi.

SAULĖ
Anksčiausiai pradėtas garbinti dangaus kūnas – Saulė, kurios gyvybines jėgas žemei, augmenijai bei gyvūnijai žmonės pastebėjo dar paleolito laikais. Jau tada ji buvo vaizduojama mene, šokami šokiai, simbolizuojantys Saulę, tikima, kad ji duosianti žmonėms gero. Buvo manoma, kad Saulė gelbsti nuo ligų, ligoniai Saulei leidžiantis buvo žadinami, kad Saulė besileisdama nenusineštų ir jo ir gyvybės. Saulė ypač buvo gerbiama svarbiausių darbymečių laiku. Rugiapjūtės metu žmonės dainuodavo dainas ir sutartines garbinančias Saulę, tikėdamiesi gero derliaus ir gero oro jam nuimti. Tam tikrose bendruomenėse, pradedant pjauti rugius, vyriausias bendruomenės žmogus atlikdavo rugiapjūtės pradėtuves – supjovęs keletą pėdų, jis atsisukdavo į Saulę ir kelis kartus žemai nusilenkdavo.
Saulė buvo glaudžiai susieta su dievu. Proindoeuropiečių kalboje ,,deivos” reiškė ,,dieną”, ,,deia”-šviesti, žibėti, šie žodžiai glaudžiai susiję su lietuvių žodžiu ,,dievas”, taigi žodis dievas, šviesa buvo tapatinamas su Saule. Kadangi Saulė buvo sulyginama su dievu tai ji buvo pradėta vaizduoti dangaus šeimininke. Žmonės įsivaizduodavo ją ryte pasikėlusia, sėdusia į vežimą ir važiuojančią per dangų . Vežimą žmonės vaizduodavo žibantį auksinį, varinį ar geležinį, o jį tempė balti žirgai dvyniai. Dažnai šie žirgai buvo naudojami kaip namų puošybos elementas, dedami ant stogo kraigo.

<Žirgai dvyniai ant stogo kraigo>

Stebint Saulės užtemimus, buvo sakoma, kad Saulė labai pavargo kovodama su Didžiąja gyvate ar slibinu, kuris norėjęs ją praryti. Plačiai yra žinomas tikėjimas, kad žalčiai ir gyvatės siurbia Saulę, tada ji pradeda silpniau šviesti, niaukiasi dangus, pradeda lyti. Pagal senovinius tikėjimus žiemą Saulė silpniau šviečia dėl Didžiosios gyvatės piktos veiklos, todėl Saulės garbei skirtose apeigose tarp Kalėdų ir Naujųjų metų labai svarbūs tokie personažai kaip gyvatės ir slibinai. Ritualuose buvo deginamos gyvatės ar jos simbolis, tikintis, kad Saulė pradės šviesti kaip ankščiau.
Mūsų protėviai Saulės atvaizdą vaizduodavo ant gintaro, medžio, akmens, keramikos dirbinių, metalo dirbinių. Atsiradus žemdirbystei Saulė vis dažniau būdavo vaizduojama moters veidu, dirbanti įvairius žemės ūkio darbus – skalbianti, audžianti ir pan. Saulės simboliai buvo naudojami papuošalam, kuriuos nešiodavo moterys, dažnai jie būdavo iš gintaro ar metalo.

Mėnulis

Pirmiausia žmonės atkreipė dėmesį į besikeičiančias Mėnulio fazes. Nuo jų priklauso, kada brinksta pumpurai, skleidžiasi žiedai, dygsta grybai ir pan. Žmonės žiūrėdami į Mėnulį pajuto laiko tėkmę, išmoko jį skaičiuoti, todėl sudievino Mėnulį, manydami, kad jis yra kas mėnesi mirštantis ir po trijų dienų prisikeliantis laiko ir nakties dievaitis.